Romualdas Čarna „Piešiniai“

Romualdas Čarna – tai vienas ryškiausių vyresnės kartos lietuvių grafikų, gyvenančių Kaune. Gimė 1939 m. Pakruojo rajone, Simaniškių kaime, baigė Rozalimo vidurinę mokyklą. 

Dailininko vaikystės prisiminimuose giliai įsirėžusios liaudies dainos, kurias dainavo jo tėvas, žinomas kaimo dainininkas, dainų vedlys. R. Čarna ir pats mielai jas dainuoja. Galbūt todėl jam visada rūpėjo tradicinė kultūra, joje sukaupti dvasiniai klodai nuo pagonybės iki šių dienų. Liaudies meno interpretacijos niekada neblėso R. Čarnos kūryboje. Jos nuolatos prasiverždavo vienu ar kitu pavidalu: tiesiogine įtaka, siužetais (mitologiniai akmenys, piliakalniai, medžių motyvai, kapinaitės, koplytėlės kaliausės, aitvarai, ugnies valdovai). Iš archajiškos pasaulėjautos atkeliavo ir panteistinių bruožų turinti meilė Lietuvos gamtai bei jos motyvų sudvasinimas, nykstančių paveldo objektų, tarsi kultūros ženklų, suvokimas. Nuolat gilindamasis į etnines ir mitologines gelmes, R. Čarna sugebėjo eiti koja kojon su laiku ir moderniai mąstyti.

R. Čarnos pasirodymas Kaune po studijų baigimo 1967 metais negalėjo būti nepastebėtas. Jis įsiveržė į Kauno kūrybinę erdvę tarsi vėjas – energingas, judrus, kūrybingas, lengvai bendraujantis su visais. Jo buvo pilna visur: Dailininkų sąjungoj, parodose, teatre, koncertuose, įvairiose menininkų sueigose.

R. Čarna anksti susidomėjo portretų kūryba. Būdamas impulsyvios prigimties, jis mėgsta piešti, betarpiškai fiksuoti įspūdžius, kurie pasižymi ekspresyvia nuotaikos ir žmogaus charakterio pagava. Dažniausiai tai žymių menininkų, gyvenančių šalia, portretai – dailininkų, rašytojų ir kitų žymių Kauno ir Lietuvos intelektualų.

Jis piešė tuos, kurie jam darė didelį įspūdį. Dailininką žavėjo kūrėjo asmenybės galia. Piešinių pagrindu gimė portretai, atlikti grafikos technika. Kaskart dailininkas ieškojo raiškios kompozicijos, kuri iš pirmo žvilgsnio pagautų žiūrovą portretuojamojo psichologijos tiesa, tuo, ką jis labiausiai vertina šioje asmenybėje.

Dailininko naudojami ženklai – tai pagarba ankščiau gyvenusiems. Jis iškelia kultūros atminties vertę ir sureikšmina amžinybės ilgesį. Jo erdvė – gamtoje, ne mieste. Matyt pasąmonėje įstrigo vaikystės prisiminimai, kai įlipęs į medžius su kitais vaikais stebėdavo Šiaurės Lietuvos lygumų peizažo tolius. Būtent peizaže lengviau skrieja dailininko lyrinė mintis, viliojanti kūrybos paslaptis – perėjimas į nežinomą erdvę. Jis tiki meno galia ir Dievo valia.

Kauno rajono muziejuje surengtoje parodoje rodomi R. Čarnos piešiniai. Dauguma jų – įžymių žmonių portretai (dailininkų Osvaldo Jablonskio, 1993, Algimanto Švėgždos, 1993 ir Algirdo Lukšto, aktoriaus Broniaus Grašio, 1989, režisieriaus Juozo Miltinio, 1977, operos solistės Ritos Preikšaitės, 1993), tačiau yra peizažų (Vakaras prie Šukionių kapinaičių, 2004, Prie Betygalos, 2006) ir Kauno senamiesčio (Kauno senamiestyje, 1985), kuriame jis tebegyvena, nuolat sutinkamų, suteikiančių šiai miesto daliai išskirtinumo, žmonių portretų ar scenų. Tai naujas potemis, dailininko portretų kūryboje. Galima numanyti, kad R. Čarnos kūrybinėje erdvėje jau atsiranda ir miesto erdvė, joje gyvenantys ir veikiantys charakteriniai personažai. Tikėtina, kad ši tematinė užuomazga piešinių forma, ilgainiui gali tapti įdomiu vientisu grafikos darbų ciklu.

Parengė Zigmas Kalesinskas, remdamasis dr. Nijolės Tumėnienės knygos „Romualdas Čarna. Grafika, piešiniai“, išleistos 2009 m. Kaune, įvadiniu tekstu.

20151013160916283_0001_web