Agnė Liškauskienė

SPALVŲ KOLEKCIONIERĖ

(2016 m. lapkričio 4–27 d., personalinė paroda Raudondvario pilyje)

Tapytoją Agnę Liškauskienę visų pirma norisi įvardyti kaip spalvų virtuozę, kuri su spalvomis dirba tarsi kokio prašmatnaus prancūzų restorano šefė su prieskoniais, kuriamą patiekalą praturtinančiais subtiliais kvapais ir poskoniais. Jos kurtos drobės skirtos gurmanams: subrandinto vaisiaus, gelmės ir kokybės, greitame gyvenimo tempe stabtelėti gebantiems lėto vartojimo mėgėjams.

Per eilę kūrybos metų spėjo susiformuoti specifinis, nesunkiai atpažįstamas A. Liškauskienės kūrybos braižas. Įvairių spalvinių derinių stačiakampius lopus ji jungia kaip dėlionę panašią į žemėlapį, kuriame atsispindi tarsi iš paukščio skrydžio regimi laukų plotai. Toks spalvinių lopų kūrimas, jų dėstymas vienoje plokštumoje, sudūrimai menininkei – kaip žaidimas, nuolatinis ieškojimas. Kaip muzikoje reikalingo garso suradimas, taip tapyboje – garsus keičia spalvų tonai ir spalviniai deriniai, kurie ritmiškai išdėstyti suskamba įvairiais tonais ir pustoniais, sukurdami drobės paviršiuje tik nujaučiamo ar numanomo peizažo nuotaiką.

Pati menininkė sako, jog jos kūrinius žiūrovas turėtų pajausti, išgirsti, galbūt, net užuosti, bet ne suprasti. Iš tiesų, suprasti nelabai yra ką, nes A. Liškauskienė dažniausiai kuria abstrakcijas. Realybėje sutiktus objektus ar reiškinius ji abstrahuoja iki konceptualaus ženklo ar vien tik spalvos lauko, jų identifikavimą paversdama gana sudėtinga užduotimi, kurią dažnai įveikti padeda nebent tik kūrinio pavadinimas. Nepaisant to, kad kartais už abstraktaus vaizdo slepiasi aplinkoje rasto motyvo naratyvas (pvz., „Daiktai sniege“, 2011), tačiau aktualių socialinių ar politinių kontekstų menininkė neliečia. Atvirkščiai, jos kūrybos objektas bei įkvėpimo šaltinis yra ją supanti tikrovė – artimiausia aplinka ir gamta, kuriuos meditatyviai stebėdama ji perkelia ant drobės ir taip užkoduoja išjaustą vaizdą simbolinėje srityje.

Ankstesnius savo kūrinius menininkė kūrė sudurdama lopus iš senų drobių išvirkščių pusių. Parodoje „Spalvų kolekcionierė“ yra pristatomi darbai sudurti jau iš menininkės sukurtų spalvinių lopų, tačiau kaip ir ankstesnėse drobėse, čia iš atminties prasiveržia ilgą laiką stebėtų kraštovaizdžių spalvos, jų nuotaikos, atmosfera. Lopams kurti ji panaudoja tapybinius skudurus, prisigėrusius atsitiktinių spalvų dažų. Taip į kūrybinį procesą yra įtraukiama visa tapybinė aplinka, panaudojamos visos pokūrybinio proceso atliekos. Viską, kas susitepa dažu ir palieką spalvinį pėdsaką ant bet kokios materijos, menininkė panaudoja ir prikelia antram gyvenimui.

 Dovilė Stirbytė, menotyrininkė

 

Agnė Liškauskienė 2001 m. Vilniaus dailės akademijoje, Kauno fakultete, apgynė tapybos magistro laipsnį ir nuo tada dirba savarankišką kūrybinį darbą. Ji yra surengusi ne vieną personalinę parodą, aktyviai dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse grupinėse parodose, pleneruose bei simpoziumuose. Nuo 2012 m. menininkė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Šiais metais A. Liškauskienė mėnesį kūrė menininkų rezidencijoje Abu Dabyje (Jungtiniai Arabų Emyratai), dalyvavo Pažaislio vienuolyne vykusiame tarptautiniame tapytojų plenere, skirtame Antanui Samuoliui atminti, taip pat – menininkės Jovitos Varkulevičienės kuruotoje grupinėje Arūno Vaitkūno (1956–2005) ir jo mokinių ekspozicijoje „Šiandien prieš vakar“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje.

2016 m. lapkričio 4 d. Kauno rajono muziejuje įvyko Agnės Liškauskienės parodos atidarymas.

Donato Stankevičiaus nuotraukos.