ALDONA GUSTAS

„Linija, spalva, žodis“

Aldona Gustas: „Niekas nedingsta, tai kam gi tas taškas“

Aldona Gustas – Vokietijoje gyvenanti ir kurianti lietuvių kilmės poetė ir dailininkė. Ji gimė 1932 m. Šilutės rajone, Karceviškių kaime. Vaikystės prisiminimuose svarbūs ne tik gimtinės, Šilutės, Klaipėdos vaizdiniai, bet ir Kaunas, kuriame gyveno mamos brolis, Vilniaus pilis. Tačiau labiausiai Aldonos vaikystę paženklino trauminiai Antrojo pasaulinio karo katastrofos išgyvenimai ir pasitraukimo iš tėvynės drama. Nors 1945 m. visa Aldonos šeima sėkmingai pasiekė Vakarų Berlyną, tėvą ten suėmė ir ištrėmė į Sibirą sovietai, o dėdę iš Kauno hitlerinės Vokietijos agresoriai išvežė į koncentracijos stovyklą. Mergaitė tik lemtingo tėvo sprendimo dėka išvengė išprievartavimo bei tremties, bet žiaurių ir visą gyvenimą skausmingai kankinusių moterų prievartos, mirties liudijimų jos atminty liko apsčiai.

Vakarų Berlyne A. Gustas užaugo, įgijo išsilavinimą, ėmėsi kūrybos, ištekėjo už rašytojo Georgo Holmsteno, išeivio iš Latvijos. Eilėraščius pradėjo rašyti 1957 m., o tapybos ir grafikos darbai jos vardu ženklinami nuo 1970 m. Niekam ne paslaptis, kad 1972 m. ji įkūrė „Berlyno dailininkų-poetų“ (Berliner Malerpoeten) grupę ir ėmėsi vadovauti 13 vyrų būriui. Jai puikiai sekėsi ne tik diriguoti tam skirtingų, įnoringų ir keistų vyrukų orkestrui, bet ir organizuoti grupės parodas Pietų Amerikoje bei Europoje, išleisti kelias žodinės kūrybos antologijas. Tapančių ir rašančių menininkų kompanija griežtai atsisakė, kad jų „motina“ į grupę priimtų kitų moterų, tad juokaujant galima teigti, jog pasauliui nebūtų buvę lemta išvysti Günterio Grasso, Friedricho Schröderio-Sonnensterno, Kurto Mühlenhaupto bei kitų talentingųjų, jei ne Aldona Gustas, moteris iš Lietuvos, skatinusi juos kurti ir maištauti prieš to meto tradicijas bei standartus.

Gustas ir pati oponavo pokario madoms, tendencijoms, išlaikydama prieškario modernizmo kryptį, labiau išplėtodama ekspresionistinę piešinio liniją, neornamentuotą eilėraščio kalbą. Moteris, moteriškumas, erotika, meilė – ryškiausios, svarbiausios temos, vyraujančios menininkės darbuose. Keista, kad mačiusi tiek daug moterų kančių, Aldona netapo nei aršia feministe, nors visus pokario metus iki dabar dalyvavo moterų draugijų veikloje, visada padėjo kuriančioms, nei tragizmo atstove, atsiribojusia nuo gyvenimo šventės.

Ir savo dailės kūriniuose, ir eilėraščiuose A. Gustas išlaiko ryšį su gamta. Ankstyvose jos akvarelėse dar gausu nacionalinio drabužio detalių, motyvų iš pasakų, vėliau tapyboje ir pastelėje ryškėja išgryninta, apnuoginta žmogaus, dažniausiai moters, figūra, o vėlyvuosiuose piešiniuose – amorfiški pavidalai, kuriuos nėra labai sunku atpažinti – moteris, paukštis, žuvis. Susipynusios linijos ir jų ekspresyvumas atskleidžia vitališką eroso pulsavimą, žmogaus prigimties gaivališkumą. Zoomorfiški vaizdiniai, vandens tėkmės motyvas, vienų kūnų virtimas kitais menininkės kūryboje – pozityvi vienovė, kuri labai primena mitologinį pasaulio provaizdį, tokį ryškų visoje lietuvių pasaulėžiūroje ir pasaulėjautoje.

Bene daugiausia apie savąją pasaulėžiūrą ji pasakė šiais žodžiais: „Poezijoje man labai svarbu natūralumas ir naujadarai. Aš neapkenčiu kablelių ir taškų, nes taškas – tai melas. Juk viskas vystosi toliau, kiekvienas eilėraštis gali būti pratęstas. O brūkšniai – tai nuostabu, nes skaitytojas gali atsikvėpti, tai yra pauzė, viskas atvira. Tas pats su gyvenimu ir mirtimi. Juk viskas vystosi toliau, niekas nedingsta, tai kam gi tas taškas“.

60 metų A. Gustas rašo poeziją. Yra išleidusi daugiau kaip dvi dešimtis rinkinių, jos kūryba įtraukta į mažiausiai šimtą antologijų visame pasaulyje. Rašytojos posmai ir pavienės eilutės (kartais kūrinį sudaro viena eilutė) apima gamtą, kūną, jausmą, laiko refleksijas, išryškina detales, nuotrupas, neapibrėžtumą, paradoksą. Poetės eilėraščiai išsiskiria lakoniškumu, minimalizmu, atvirumu ir keistomis opozicijomis, kurios sugretina natūralumą ir pasakiškumą, realizmą ir fantazijas. Pasakos, sapno, kitos realybės egzistavimas greta šios – būdingiausias Aldonos kūrybos ženklas.

Visą jos kūrybinį kelią galima būtų vaizduoti kaip nereikalingų detalių atsisakymą, sentimentalumo trynimą, jausmo, minties gryninimą. Ji gana vyriškai iš daugžodžiavimo ir ilgesnių posmų priėjo vienos eilutės stebuklą, iš įvairiaspalvės, daugiadetalės tapybos – juodos linijos su raudonu akcentu piešinio dzeną. Ir visa ši transformacija, visi jos etapai yra ne tik įdomūs, bet ir atskleidžiantys nuostabią harmoniją tarp menininkės vidinės brandos ir kūrybinės raiškos: kuo daugiau išminties, tuo mažiau reikia žodžių ir daiktų.

Už kūrybą ir visuomeninę veiklą Aldonai Gustas buvo įteikti šie apdovanojimai: 1997 m. – Rahelės Varnhagen von Ense medalis, 1999 m. – Vokietijos kryžius už nuopelnus (vok. Bundesverdienstkreuz), 2006 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

Tekstą parengė Erika Drungytė

Aldona Gustas parodos „Linija, spalva, žodis“ atidarymas:

2017 m. gruodžio 8 d., penktadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Paroda veiks 2017 12 08 – 2018 01 28.

Dalinamės akimirkomis iš 2017 m. gruodžio 8 d. įvykusio parodos atidarymo. Fotografijų autorius Kristis Balčiūnas.