Author Archives: Muziejus

Kryžiažodis „Raudondvario Tiškevičiai“

Dzievaltauskai, Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos… Iš Ukrainos kilę grafai Tiškevičiai buvo paskutinė giminė, valdžiusi Raudondvarį ir, nepaisant įspūdingo ir įvairaus, XVII amžių siekiančio dvaro savininkų sąrašo šiandien ši rezidencija labiausiai yra siejama su jais. Kaip žinia, būtent jų dėka XIX a. II pusės rūmuose buvo pritaikytos visos įmanomos to laikmečio technikos naujovės, klestėjo egzotika, vešėjo retų augalų veislės, vyko puotos ir įspūdingos medžioklės. Deja, sodybai ištuštėjus, prie daugybės svečių įpratę Tiškevičiai liūdi ir jaučiasi nejaukiai. Todėl ir ieškome drąsuolių, pasiryžusių trumpam mandagumo vizitui virtualioje erdvėje. Tikimės, jog šis žinių patikrinimo turnyras praskaidrins nuotaiką ne tik nuobodžiaujančioms kilmingoms ponioms, bet ir Jums. Įrodykite savo šaunumą! (Etiketo vadovėlio instrukcijų šiuo atveju nebūtina studijuoti).

Teisingų atsakymų lauksime iki 2020 m. balandžio 6 d. privačia facebook žinute arba el. paštu krmuziejus@gmail.com. Burtų keliu atrinkto nugalėtojo laukia šaunus prizas!

Atsakymai ir nugalėtojas (-a) bus skelbiami po savaitės.

Pirmosios dainų šventės pirmosios dienos vaizdai. Chorams diriguoja Juozas Naujalis. 1924 m. rugpjūčio 22 d.

 

DOROTĖJA UŽDAVINYTĖ

SVAJONĖS PRIE NEVĖŽIO

KOMPOZITORIAUS JUOZO NAUJALIO (1869–1935) JUBILIEJINIŲ METŲ DOVANOS RAUDONDVARIO GRAFŲ TIŠKEVIČIŲ PILYJE

Iki šiol nematyti J. Naujalio daiktai

Žmogaus įvaizdį formuoja maži dalykai – kostiumas, vizitai pas kirpėją, išradingai panaudojamas kosmetinės turinys. Specialistų nuomone, joks stilius negali atspindėti visko, kuo esame, todėl gerai, kad dauguma mūsų turime gebėjimą transformuoti šį fenomeną į konkrečiomis aplinkybėmis parankiausią variantą. Laimingieji, perpratę įvaizdžio kūrimo paslaptis, keičia jį lyg kojines, su džiaugsmu atmindami, jog skylės kojinėse ar netesėti pažadai tikrai ne visuomet  geram įspūdžiui kenkia. Tai suteikia įdomumo – tinka ir tuo atveju, jei intelektualas nori įkūnyti vakarėlių liūtą arba imtis bohemiško menininko vaidmens.

 XX a. pradžios lietuvio įvaizdis tarptautinėje arenoje, švelniai tariant, buvo nekoks: apšepęs, vyžotas, agresyviai išsivėpęs grobuonis, lenkų karikatūrose valantis batus rusui ar vokiečiui. Tokioje terpėje, pilko Šiaudinės kaimo (dab. Raudondvaris) pakrašty, 1869 m. gimė ir užaugo Juozas Naujalis – būsimasis vargonininkas, kompozitorius bei visuomenės veikėjas, kokybiškai papildęs svetimtaučių paletės spalvas ir jų tapomo lietuvio atvaizdą padaręs kur kas patrauklesnį. Tai įvairių kultūrinių veiklų pionierius, kurio dėka visuomenė tobulėjo, o Lietuvos kaip modernios europietiškos valstybės formavimosi bei integracijos procesai vyko sparčiau.

To meto Lietuvos provincijai būdingos charakteristikos – absoliutaus muzikinio neraštingumo – likvidavimas ir naujų profesionalių muzikos mokymo formų pritaikymas mieste J. Naujaliui pelnė iki šiol neblėstančią šlovę ir pripažinimą. Netgi praėjus 150-čiai metų nuo jo gimimo, 2019-aisiais minint LR Seimo paskelbtuosius Juozo Naujalio jubiliejinius metus, kompozitoriaus gimtinėje netrūko koncertų ir renginių, o adresu Pilies takas 1, Raudondvaris, Lietuva gausiai plūdo įvairių formų dėžutės bei siuntiniai. Į čia esantį Kauno rajono muziejų atkeliavo dar daugiau J. Naujalio daiktų, ir atrodo, kad didysis vargonininkas išties neblogai „įsikūrė“ buvusioje grafų Tiškevičių rezidencijoje, Raudondvario pilyje.

Kauno rajono muziejuje vakarienei jau galima dengti stalą. Yra ne tik arbatos servizas, bet ir autentiškas sriubos dubuo su dangčiu. Salotinė, lėkštelės užkandžiams ir bent dviejų rūšių lėkštės, skirtos karštiems patiekalams. Taip pat specialūs indai, iš kurių jubiliatas, galima manyti, kadaise tikrai ragavo silkės su grybais – jis juk mėgo grybauti. Nuostabu! Praplėšus šventinį popierių, geradarių dovanas smagu patyrinėti iš arčiau – ar šie keli daiktai į turtingą patriarcho asmenybę padės pažvelgti naujai? Daugiabriauniams deimantams būdingas įvairių vaivorykštės spalvų spektras, o J. Naujalio biografų kūrinys – rimto, darbštaus ir tobulo Tėvynės patrioto įvaizdis, – veikiausiai, gali būti papildytas. Leiskimės į nuotykį ir galbūt nustebsime, tarp gėlėto popieriaus skiaučių aptikę šiek tiek rausvos romantikos, raudonos aistros, šviesiai žalio, salotinio nerūpestingumo. Nustosime šį kūrėją vertinti vienpusiškai. Naujieji eksponatai, nors ir skaičiuojantys daugybę metų, dvelkia šviežumu: žvelgiant į juos senovę menančių raudonų plytų fone iškyla kiek kitokia nei ligi šiol ir labai įdomi 1869 m. balandžio 9 d., penktadienį, grafų Tiškevičių lėšomis išlaikomoje Raudondvario špitolėje prie kapinių 16 asmenų šeimoje gimusio J. Naujalio gyvenimo vizija, kurią muziejaus svečiai turi galimybę išvysti savo akimis.

Sukūrė svajonių namus

Senosios Raudondvario Viešpaties Jėzaus Kristaus Dangun žengimo bažnyčios vargonininko Kazimiero Stankevičiaus mokinys buvo uolus. Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) geradarystė 1889 m. J. Naujaliui leido įgyti Varšuvos muzikos instituto diplomą su pagyrimu, tačiau jaunuolis nepanoro tarnauti savo mecenatui ir kurį laiką dirbo Vabalninke, vėliau – Rietave, galiausiai apsistojo Kaune. „Senis vargonininkas“ – tik taip save titulavo nedideliame mediniame namelyje katedros pašonėje, vėliau – jau mūriniame name Vilniaus g. 22 su šeima įsikūręs idealistas – pirmasis lietuvių muzikos profesorius, 1924 m. vykusios pirmosios lietuvių dainų šventės „Dainų dienos“ organizatorius ir vyriausiasis dirigentas, pirmojo privataus lietuviško knygyno Kaune (Rotušės a. 27, dabar viešasis tualetas) steigėjas ir pirmosios muzikos mokyklos Lietuvoje įkūrėjas bei direktorius, lietuvių muzikos patriarchas J. Naujalis.

„Ne paslaptis, jog vargonai buvo mėgstamiausias mažakalbio virtuozo instrumentas, o įgimtas ar įgytas kuklumas nesutrukdė įgyvendinti patylomis puoselėtus grandiozinius sumanymus bei planus. Priešingu atveju, įkurtuves Kaune J. Naujalis būtų šventęs ne 1892-aisiais, bet gerokai anksčiau. Galbūt nuosavuose ir kur kas geriau apstatytuose namuose, kur nors virš privačios fotoateljė, bet juose tikrai nebūtų buvę lenkų kunigaikštytės Florentinos Oginski-Kontrimovič-Kryt dukters Monikos kraitinių indų. Ir tai tikrai nebūtų buvę J. Naujalio svajonių namai“, – priduria Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas, ant muziko rašomojo stalo statydamas rausvą pavyzdinę silkinę.

Prieš savo tėvų valią pora susižiedavo net ir pagal XIX a. pabaigos standartus gana anksti, kai grafų Tiškevičių dvaro dažytojo Vinco Naujalio sūnui Juozui tebuvo 19, o Monikai – 15 metų. Tėvui pasipriešinęs ir perspektyvios bei pelningos fotografo karjeros atsisakęs J. Naujalis iki pat 1934 m. rugsėjo 9 d. šeimą maitino Kauno arkikatedros bazilikos vargonininko duona. Gavęs savo viršininko – didelio muzikos mėgėjo, žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio (1834–1908) – pasiūlymą pasitobulinti Regensburgo (Ratisbonos) bažnytinės muzikos mokykloje Vokietijoje, tapo ir kompozitoriumi, ir svarbios bažnytinio giedojimo reformos Lietuvoje vykdytoju. 

Naujalio tėvas Vincas iš dalies turėjo likti patenkintas – fotoateljė, nors ne Kaune, bet Varšuvoje, atidarė kitas jo sūnus – Aleksandras. O štai Juozas, jau atšokęs vestuves, vos nebuvo užverbuotas į policininko postą! Neeilinis (1 m 90 cm) jaunuolio ūgis traukė akį ir, matyt, buvo tikras koziris rankose – ne tik pravertė pumpuojant vargonų dumples ant viškų, bet ir garantavo nepažįstamų karininkų pasiūlymus, šiokiadienį užsukus į vaistinę su reikalais.

Juozo ir Monikos Naujalių šeima (iš kairės į dešinę):pirmoje eilėje sūnūs Tadas ir Juozas, antroje eilėje sūnus Zigmas, Juozas Naujalis, duktė Jadvyga ir Monika Naujalienė, 1907 m.

Netikėtai atrasta kolekcija

Įsikūręs Kaune, J. Naujalis savo iniciatyva augino kambarines gėles ir rūpinosi gyvūnais. Ponia Rasa Laurinaitienė, kompozitoriaus anūkė, puikiai atsimena pasakojimus apie šeimos numylėtinę katytę Katalaiką ir jos draugužius juodus taksus, visus kaip vienas „krikštytus“ Gremučiais: „Savaime suprantama, šie šunys negyveno vienu metu. Antai Gremutis Nr. 1, kurio vardą paveldėjo įpėdiniai, buvo guvus bei sumanus – mėgo futbolą ir, žaidimo įkarštyje pašokęs, galėjo pargriauti net ir žmogų, trinktelėjęs krūtine. Būtiniausius žodžius suprasdavo ne tik lenkiškai (šia kalba kalbėjo kompozitoriaus šeima), bet net prancūziškai! Deja, aistra futbolui netikėtai pasibaigė skrodžiant pievą žaidimų aikštelės link ir netyčia pataikius į prūdą. Laimei, liko gyvas.“

Katalaikos dėka apie nepaprastą J. Naujalio darbštumą vis dar sklando legendos. Visiems sumigus, o pianiną pamiršus uždengti, kaip ir pridera muziko katei, ji vaikščiodavo instrumento klavišais pirmyn atgal, kiaurą naktį „linksmindama“ kaimynus! Vasaros atostogų metu į šeimos pamėgtą Kačerginės kurortą arklių traukiamu vežimu keldavosi visi namų apyvokos daiktai, gyvūnai ir fortepijonas. Nepaisant to, kompozitorius stengėsi ilsėtis kokybiškai ir kaip įmanydamas vengė iki kaulų smegenų jį gręždavusio klausimo: Jaky masz plan, Juzefe? (lenk. „Kokie tavo planai, Juozai?“) Įsitikinęs, kad geriausia priedanga nuo smalsių kaimynų – tai miškas, jo prieglobstyje ir slėpdavosi, net nesivargindamas lankstytis grybų: būdavo, mostels lazdele link ūmėdės, o paslaugūs vaikai jau ir rauna, gražiai rikiuodami laimikį į žmonos Monikos nešamą kraitelę.

Kompozitorius mėgo suptis pušyne ištiestuose hamakuose, vis dėlto, nedaug yra žinoma apie jo laisvalaikį mieste. Po mišių Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje vykdavo intensyvi kūryba, darbas knygyne arba Konservatorijoje, choristų muštravimas, privačių mokinių ugdymas namuose… Vakaro sutemoms apgaubus Kauną, J. Naujalis traukdavo Nemuno pakrante, kur sutikdavo bičiulius, o sugrįžęs galbūt atsikvėpdavo prie židinio, paimdavo į rankas ir pašto ženklų albumą. Nors nėra visai aišku, kada tiksliai ėmėsi juos rinkti ir ar darė tai rimtai (greičiausiai talkino sūnui Juozui), Kauno rajono muziejus itin džiaugiasi Palangos gyventojo Algimanto Urbono padovanota vertybe – autentiška pašto ženklų kolekcijos dalimi iš senųjų J. Naujalio namų.

Tai 12 vienetų skirtingų pašto ženklų: 1 Belgijos Kongo, 1 Monako, 1 Kinijos, 1 Salvadoro, 1 Ekvadoro, 1 JAV ir 6 Egipto, kurių vėliausias yra 1926 m., o seniausias rinkinyje – 1898 m. laidos JAV pašto ženklas, vaizduojantis 1843-ųjų alpinistus Uoliniuose kalnuose. Vėliavą viršukalnėn smeigiąs pionierius – tai trisdešimtmetis kapitonas Johnas Fremontas, buvęs Kalifornijos senatorius, vienas iš JAV Respublikonų partijos steigėjų bei jos kandidatas į prezidentus 1856 m. rinkimuose. Savo žemėse, Kalifornijoje, J. Fremontas kadaise aptiko aukso gyslą; deja, tapęs milijonieriumi, prieš pat mirtį viską prarado dėl blogų investicijų.

Išblukusios fotografijos

Vieno franko vertės Monako pašto ženklas su drambliu pasirodė taip pat esąs labai įdomus, mat reprezentuoja Jules’io Verne’o nuotykių knygą apie Afriką „5 savaitės oro balionu: kelionės ir atradimai“. Žvilgsnis toliau klajoja ties naujųjų J. Naujalio eksponatų vitrina. Kompozitoriaus mirtį netiesiogiai menanti Valstybės teatro programėlė, Petrašiūnų kapinėse supiltas kauburys, 1934-ųjų rugsėjo 8 d. prezidento A. Smetonos 60-mečio iškilmėse prie Kauno katedros vargonų su choru pagautas paskutinis portretinis kadras, šiek tiek linksmesni atostogų vaizdai iš Lampėdžių ir Kačerginės pušynų, šventiniai antrosios bei trečiosios lietuvių dainų švenčių atributai – ženklelis ir knyga…

Monikos Kryt-Naujalienės (1873–1956) servizo indų, kelių autentiškų fotografijų bei kitų daiktų šių metų rugpjūtį muziejui nepagailėjusios kaunietės Laimos Indrašytės motina buvo kompozitoriaus sūnaus Juozo žmonos Jadvygos Marcinkevičiūtės sesuo, tad tetos dėka su kompozitoriumi susigiminiavusi senolė vis dar mena Naujalių šeimos svetainėje stovėjusį milžinišką stalą, virš kurio, ponios Rasos Laurinaitienės teigimu, dar kabojusi ir varpelio virvelė, skirta samdinei virėjai iš virtuvės iškviesti. Rausvomis roželėmis dekoruotas bavariškas porcelianas, dabar besiilsintis muziejuje po stiklu, buvo dažnai dėliojamas: auksuotas salotinės kraštelis nuo intensyvaus naudojimo jau beveik visai nusitrynęs, gėlės ant lėkštelių pablukusios, o vienos iš dviejų – mažesniosios – sriubinės dangtis dingęs be žinios. Muziejaus lankytojai spėlioja, koks likimas jį ištiko. Labai tikėtina, kad pražuvo Antrojo pasaulinio karo metais, o gal nuriedėjo keliantis į naujuosius namus Kaune, adresu Vydūno al. 51? Kai kas mano, jog galėjo būti sukultas vadinamosios „puotos“ metu, Monikai Kryt-Naujalienei maitinant išbadėjusius katedros choro berniukus. Šie apsilankydavo bent porąkart per metus, iš anksto užsisakydami pieniškos makaronų sriubos ir dešrų su kopūstais. Būta net penkių savų vaikų, kurie už stalo susėsdavo tik išėjus svečiams, daugiausia kunigams.

Šiokiadieniais Monika gamindavusi mėsos koldūnus – ne mažiau 200 vienetų tam kartui, nes vien tik pagrindinis šeimos išdaigininkas Zigmas, poros vyriausiasis sūnus, vienu ypu surydavo 80… Barščiai su ausytėmis, bigosas (tradicinis senovinis lenkų patiekalas iš raugintų ir šviežių kopūstų, troškintų su įvairiomis mėsomis ir prieskoniais) su šonkauliukais, veršienos kumpis, spurgos, Kalėdiniai pyragai: ploni ir plokšti, šokoladu, riešutais, cinamonu bei gvazdikėliais gardinti mozūrai ir kalnai uogienių – štai kodėl Naujalių virtuvėje ištisus metus sukiojosi samdyta virėja, Monikos talkininkė, su šeima vykdavusi net ir į Kačerginę! Kulinarijoje nepėsčia Rasa Laurinaitienė, močiutę Moniką Kryt-Naujalienę Anapilin išlydėjusi aštuonerių, noriai dalijasi iš kartos į kartą keliaujančiais J. Naujalio namų receptais bei lenkų virtuvės paslaptimis: „Naujalių žagarėliai – visiškai permatomi, išsipūtę; kai kandi – lieka skylė. Kad tokie gautųsi, tiek į tešlą, tiek į aliejų reikia pilti degtinės – ir aš tokius kepu.“

Kompozitoriaus vaikai Zigmas (1893–1979), Jadvyga (1895–1969), tėvo bendravardis Juozas (1897–1962), Tadas (1898–1995) ir jaunėlė Zofija (1915–1983), jų sutuoktiniai ir motina, drauge su anūku Vytautu, giedrą ir šiltą vasaros popietę fotografavosi prie naujo mūrinio dviejų aukštų namo Vydūno alėjoje, Kaune. Iki šiol muziejaus rinkiniuose nebuvo į šią panašios 4–5 deš. nuotraukos, kurioje jie visi, išskyrus Jadvygos Naujalytės-Dailydienės sūnų Vytuką, jau suaugę… Į 1934-aisiais pabaigtą statyti svajonių namą vargonininkas neatsikraustė, tad ne viskas išsipildė laiku. 1915 m. gimus jaunėlei Zofijai, kitų, jau suaugusių vaikų reakcija ir apgailestavimas dėl tėvų „netinkamo“ poelgio buvo labai griežti, ir tik aukštaūgis Zigmas kartais apsilankydavo koja „pazirzinti“ lopšio.

Kalėdų giesmės – J. Naujalio kūriniai

Kitados Kaunas garsėjo ne tik Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės šeštadieniais, bet ir J. Naujalio ketvirtadienių arbatėle, tapusia inteligentus bei Kauno muzikinį elitą stimuliavusiu traukos centru. Vis dėlto Nemuno krantai tiek J. Naujaliui, tiek jo kūrybiniam bendražygiui Maironiui buvo patrauklesnė susitikimų vieta. Daugiau nei kelias dešimtis dainų kompozitorius sukūrė pagal Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) tekstus, drauge su juo keliaudamas pakrante Nemuno ir Neries Santakos link, prisimindamas vos už dešimties kilometrų gimtinėje į Nemuną įsiliejantį Nevėžį. „Tiesa, Nevėžis siauresnis ir ramesnis už Nemuną, bet ir aš tuomet buvau mažas, o dabar mano išgyventų metų skaičius daug didesnis, ir aš pats diena iš dienos žingsniuoju amžinatvės link“, – mėgdavo sakyti nemirtingasis kompozitorius.

Įveikęs finansiškai nelengvą Varšuvos studijų etapą, savo kūrybinės kelionės pradžioje J. Naujalis iškraustė lagaminą pirmojoje darbovietėje, mažo nuošalaus Aukštaitijos miestelio Vabalninko klebonijoje. Rytais raginamas pakilti didžiojo varpo Antano (visi Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios varpai nuo neatmenamų laikų turėjo vardus) netruko įrodyti, jog grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus stipendija nebuvo paleista vėjais, o garsieji lietuvių vargonų statybos klasiko Juozapo Radavičiaus vargonai, sumontuoti Vabalninko bažnyčioje prieš pat atvykstant būsimam kompozitoriui, taip pat neatsirado veltui. Prie šio muzikinės įrangos šedevro iki galo ir buvo išbaigtas itin vertingas J. Naujalio kūrinys – mišios už mirusiuosius, arba „Missa pro defunctis“ – Stanislovo Moniuškos konkurse pirmąja premija apdovanotas gaidų sąsiuvinis. Išgirdęs skelbiant Jubiliejinius kompozitoriaus metus, dabartinis Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios klebonas, šios parapijos dekanas, monsinjoras kun. Augustinas Paulauskas suskubo versti iki galo nesuinventorintą bažnytinių vertybių skrynią, ir tik jo dėka Kauno rajono muziejaus rinkiniai Raudondvario pilyje pasipildė 1912 m. Varšuvoje leistu „Missa pro defunctis“ egzemplioriumi.

O štai Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos direktoriaus Raimundo Simanavičiaus iškilmingai įteiktame CD įraše „Svajonė“ – būsimų muzikų atliekami geriausi kompozitoriaus kūriniai, tarp kurių ne tik apie 1921-uosius styginiam kvartetui sukurta pjesė „Svajonė“, bet ir „Žiburėlis“, „Burtai“, „Jaunimo giesmė“. Taip pat neformaliu Lietuvos himnu sovietmečiu tapusi „Lietuva brangi“, kurios teksto autoriaus – didžiojo poeto Jono Mačiulio-Maironio – lietuviui gėda būtų nežinoti! To paties R. Simanavičiaus laikinai, vos vieneriems metams, paskolintas J. Naujalio „Giesmynėlis“toks brangus ir įkvepiantis, jog savininkas nesiryžta ilgesniam laikui su relikvija skirtis. Iš pirmo žvilgsnio tai tiesiog neišvaizdi ir apšiurusi knygelė, įgyta dirbant Panevėžyje, tačiau pageltę 1907 m. puslapiai slysta pro pirštus, daug ką bylodami.

Verčiamų „Giesmynėlio“ lapų atodūsiai, regis, susilieja į tolimą Antano gausmą, griežtai tarsi sąžinės balsas reikalaujantį pasiraitoti rankoves. Beje, jis turi visus šiandieniniams tradiciniams giesmynams privalomus liturginius elementus: Kryžiaus kelius, litanijas, giedamąjį rožinį; pasiaukojimų Dievo Motinai ir šventiesiems tekstus, sekmadieniais prieš Sumą giedamą giesmę „Pulkim ant kelių“, Švč. Sakramento adoracijai skirtus šlovinimus ir kt. žodinės tradicijos pagrindu ilgą laiką gyvavusius bažnytinius kūrinius, atskirose parapijose iki didžiosios J. Naujalio reformos atlikinėtus skirtingai.

Būtent „Giesmynėlis“ mums primena, jog už „Tyliąją naktį“, „Gul šiandieną“, „Sveikas, Jėzau, gimusis“ ir daugybę kitų šventinių bei kasdieninių giesmių taip pat turime būti dėkingi jas harmonizavusiam J. Naujaliui. Kompozitoriui rūpėjo ne tik dvasia, bet ir kūnas – jis nebuvo abejingas svarbiam Kalėdų elementui – eglutei, todėl jauniausioji šeimos atžala Zofija Naujalytė-Didenkienė iš tėvų paveldėjo bene 40-ies mažyčių stiklinių eglutės žaisliukų rinkinį, kuriame buvo ir baltas išstypęs kavinukas, ir apvalus rožinis pūstašonis arbatinis, ir keli puodeliai, iš kurių arbatą, be abejo, ragavo maždaug colio dydžio besmegenis su Kalėdų seneliu. „Arbatinukų rankenėlės buvo mažytės, plonos it siūlas, ir aš patyriau laimę prisiliesti prie šių žaislų“, – džiaugiasi kompozitoriaus anūkė R. Laurinaitienė.

Beje, pašnekovės motina, teta ir dėdės niekuomet neturėjo rankų darbo žaisliukų, kurių kiti to meto vaikai iš popieriaus ar vatos buvo įpratę pasigaminti namuose. Susilaukę pirmagimio Zigmo, atstumtieji jaunamartė ir jos vyras, vestuves šventę nedalyvaujant artimiesiems, sugrįžo į aristokratišką Oginskių-Kontrimovičių giminės glėbį, tad bent vienąkart metuose keliaudavo į Varšuvą, ten įsigydami egzotiškų stiklinių „brangenybių“. Monikos giminaičių iniciatyva varšuviečiams net buvo skaitomos paskaitos apie J. Naujalį – tuo tarpu lietuviams, trokštantiems didįjį kompozitorių, patriarchą ir pedagogą pažinti geriau, rekomenduojame Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, nemokamai dalinamą knygą „Juozas Naujalis XXI-ojo amžiaus Lietuvos kultūros kontekste“. Tai visų muziejaus darbuotojų pastangomis sukurtas jubiliejinių Kompozitoriaus metų vainikas. Neįmanoma nepastebėti, jog J. Naujalis, žvelgiantis į mus nuo šio leidinio viršelio, yra jaunas ir… šiek tiek žaismingesnis nei visada, tarsi vis dar svajotų gurkštelėti kavos iš kraitinio Monikos Kryt puodelio.

 Nuo 1892 m. iki pat savo mirties 1934 m. Juozas Naujalis dirbo vargonininku Kauno katedroje.

 

Straipsnis publikuotas 2020 m. vasario mėnesio kultūros ir meno žurnale „Nemunas“.

 

Namas Raudondvaryje, Kauno r., kuriame Justinos ir Vinco Naujalių šeimoje 1869 m. balandžio 9 d. gimė Juozas Naujalis.

Juozas Naujalis su tėvu Vincu Naujaliu apie 1880 metus, Kaune.

Juozas Naujalis 1892 m. Kaune.

Juozas Naujalis studijų metais Varšuvoje, savo brolio Aleksandro fotoateljė.

Juozas Naujalis Varšuvoje studijų metais.

Kauno gubernatoriaus Juozui Naujaliui 1906 m. birželio 6 d. išduotas leidimas steigti dviejų savaičių trukmės vargonininkų kursus prie Kauno kunigų seminarijos. 

Vargonininkų kursų dalyviai 1913 m. Kaune.

Vargonininkų kursų klausytojui, Simno bažnyčios vargonininkui Jokūbui Ragauskui 1919 m. išduotas vargonininkų kursų baigimo pažymėjimas.

Juozo Naujalio koncertinės kelionės į JAV kontraktas 1921 m. liepos 18 d.

Juozas Naujalis su Čikagos lietuviais 1922 metais.

Panaudotos nuotraukos iš Kauno rajono muziejaus fondų, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriaus, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Kauno miesto muziejaus Miko ir Kipro Petrauskų skyriaus fondų, asmeninių Laimutės Indrašiūtės ir Natalijos Žukauskienės fotografijų albumų.

 

📍 Informuojame, kad remiantis Vyriausybės rekomendacijomis dėl koronaviruso prevencijos, nuo kovo 13 d. Kauno rajono muziejus lankytojų nepriima, nevyks jokie numatyti renginiai.

Būkite sveiki ir saugokite vieni kitus!

Kauno rajono muziejus Vilniaus knygų mugėje pristatė Kultūros paso edukacijas: „Raudondvario grafų Tiškevičių rojaus sodas“ ir „Obelynės parko kankorėžiai ir kankorėžėliai“.

 

„Skambantys ir gaudžiantys – „Aidi Ataidi“ koncertas 

2020 m. vasario 16 d., 15 val. A. ir J. Juškų muziejuje vyks folkloro grupės „Aidi Ataidi“ koncertas. 

„Aidi Ataidi“ – dainuojančių ir muzikuojančių draugų folkloro grupė, gyvuojanti jau ketverius metus. Mes dainuojame visur, nuo virtuvės iki gatvės, nuo scenos iki miškų. Mėgstame dalintis folkloru, tai mums – gyva tradicija, todėl mėgstame rengti pasidainavimus su žmonėmis, ypač tais, kuriems folkloras dar nepažinus. Mes, aidintys, turime daug skirtingo dainavimo ir muzikavimo patirties, domimės ir praktikuojame tradicinį dainavimą, tačiau nebijome ir įvairiausių kūrybinių ieškojimų. Nuo dainų prie arbatos augame link įvairių muzikinių eksperimentų, apjungiant ne tik mūsų balsus, bet ir įvairius muzikos instrumentus, mums patinkančias liaudies dainas suliedami su viskuo, kuo skambame mes patys. Labai mėgstame dainuoti ne tik žmonėms, bet ir su žmonėmis, tad po koncertinės dalies būtinai kviesime visus susirinkusius padainuoti kartu ir pajusti bendrumą ir folkloro gyvybę“.