„Sinajaus pakraštyje“ (pranc. Au pied du Sinaï)

Anri de Tuluz−Lotreko (pranc. Henri de Toulouse-Lautrec) iliustracijų graviūrų iš Žoržo Klemenso (pranc. Georges Clemenceau) knygos „Sinajaus pakraštyje“ paroda (iš privačios Kesauri kolekcijos).
Žoržo Klemenso knyga „Sinajaus pakraštyje“ yra istorijų rinkinys, kuriame išsamiai aprašomas žydų gyvenimas ir istorija. Anri de Tuluz−Lotrekas sukūrė knygos viršelio dizainą ir iliustracijas, kurios perteikė jo požiūrį politinę situaciją. „Sinajaus pakraštyje“ gali būti laikomas Tuluz-Lotreko postūmiu į politinę areną, turinčiu tam tikrą sociologinę reikšmę.
Anri de Tuluz-Lotreko biografija
Anri de Tuluz-Lotrekas gimė 1864 m. lapkričio 24 d. Albi mieste, aristokratų šeimoje su labai giliomis giminės šaknimis, Hôtel du Bosc rūmuose. Jo tėvas Alfonsas turėjo Tulūzos grafo titulą ir su Lotreko motina Adele buvo kilęs iš tos pačios giminės. Tėvas ir dėdė buvo tapytojai mėgėjai, kurie tapydavo savo medžioklės ir arklių scenas. 1872 m. Lotrekas kartu su motina keliavo į Paryžių, kur įstojo mokytis į Fontano licėjų (dabar Kondorsė licėjus). Jame susipažino ir tapo ilgamečiais draugais su Maurice Joyant, kurio parašyta A. de Tuluz-Lotreko biografija yra svarbus šaltinis apie dailininko gyvenimą. 1875 m. sausį Lotrekas paliko licėjų dėl sveikatos sutrikimų ir apie metus praleido klinikoje prie Paryžiaus. Vėliau gyveno šeimos rūmuose Kamžake, Averone. Jį tapybos ir piešimo apmokė dailininkas Renė Prensto (Rene Princeteau, 1839−1914).
Dar ankstyvoje jaunystėje, gyvendamas Albi, Lotrekas stebėjo aplinką ir piešė bei lipdė iš molio tai, ką matė. Itin mėgo vaizduoti gyvūnus, arklius, medžioklės scenas, taip pat mėgo piešti portretus. Tačiau aristokratų šeimai tokia profesija nebuvo priimtina, tad jaunuolis buvo spaudžiamas rinktis karininko dalią. Vis dėlto prasta sveikata bei kojų lūžiai 1878 m. ir 1879 m. padėjo būsimajam dailininkui pasirinkti būtent meno kelią. 1878 m. keldamasis nuo kėdės A. de Tuluz-Lotrekas paslydo ir pakrito, susilaužė kairįjį šlaunikaulį. Kitais metais vėl griuvo, susilaužė dešinįjį šlaunikaulį. Traumos sustabdė Lotreko kojų augimą. Jis mokėsi gulėdamas lovoje ir 1881 m. apsigynė bakalauratą Tulūzoje.
1882 m. balandį, patartas savo mokytojo Renė Prensto, A. de Tuluz-Lotrekas įstojo mokytis į akademinio tapytojo Leono Bona studiją. L. Bona Lotreko piešimą pavadino „paprasčiausiai atstumtinu“. Po studijos užsidarymo 1882 m. rugsėjį Lotrekas įstojo į Fernano Kormono studiją Monmartre, kurioje susipažino su grupe jaunų menininkų, tarp kurių Luji Anketenas, Emilis Bernaras, Vincentas van Gogas. Francois Gauzi (1861−1933) tapo ilgamečiu Lotreko draugu. Pas F. Kormoną Lotrekas mokėsi 5 metus, susipažino su impresionistų kūryba, jo tapybos paletė pašviesėjo. Monmartre Lotrekas pasinėrė į vietos pasilinksminimų gyvenimą. Jis gyveno tarp žemosios klasės atstovų. Lotreko paveikslų temos – kabaretų atmosfera, lankytojai, šokėjai, dainininkai, prostitutės ir ypač moterys – raudonplaukės, išraiškingos, spalvingos. Taip pat jis praleisdavo daug laiko neturtingųjų rajonuose eskizuodamas rusų ir lenkų žydus.
A. de Tuluz-Lotrekas mirė 1901 m. rugsėjo 9 d. Palaidotas Cimetière de Verdelais netoli Malromė pilies. Albi mieste yra įsteigtas A. de Tuluz-Lotreko muziejus.
Henri de Toulouse-Lautrec graviūrų parodos „Sinajaus pakraštyje“ atidarymas:
2018 m. rugpjūčio 31 d., penktadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.
Renginio metus bus filmuojama ir fotografuojama.
Paroda veiks 2018 08 31 – 2018 11 04.