Mielieji muziejaus lankytojai, draugai, bičiuliai,

Adventas – jau į pabaigą, o Kūčios – čia pat. Kalėdinis laikotarpis, nors ir apgaubtas gilia tamsa, visais laikais buvo kupinas vilties. Apie Kalėdas sakoma, kad šiuo laikotarpiu Dangus nusileidžia arčiausiai Žemės, o dieviškasis pasaulis suartėja su žmogiškuoju. Liaudies pasakojimuose, papročiuose, žaidimuose ir dainose mūsų artimųjų vėlės vaizduojamos įsikūnijusios tokiuose gyvūnuose, kaip voverėlė, įvairūs paukšteliai, kiti gyvūnėliai. Ne veltui tradicinis Kūčių stalas dengiamas ant šieno, kuriuo vėliau šeriami gyvuliai, o maistas ir indai paliekami nakčiai, kad mūsų artimųjų vėlės galėtų vaišintis tomis gėrybėmis, kuriomis dalinomės Kūčių vakarienės metu. Kūčių vakaro esmė sutelpa vos į porą prasmių: būti kartu ir dalytis.

Baigdamas 2020–sius ir žengdamas į 2021–sius, Kauno rajono muziejus, kartu su Eglės galerija, norėjo pasidalyti dailininkės Elenos Kniūkštaitės tapybos darbų paroda Raudondvario pilyje „Angelai ir šventieji“. Šios dailininkės darbus norėjome Jums parodyti dabar, grėsmingai  mus apsupusiame pasaulyje, todėl, kad „Ta ypatinga žiūrovą, vertintoją užliejanti meilės gyvybei ir dievybei banga juntama net ir tose drobėse, kur vaizduojamos pavienės figūros. Jos niekada nebūva vienišos, o yra kažko didelio ir gražaus dalis. Ir mes, kokie bebūtume pavargę, išsisėmę, jaučiamės priklausą tam dailiam ir harmoningam pasauliui. Šalia mūsų prausiasi angelas, o prie jo kojų sukinėjasi, lesinėja vištos. Dangiškos būtybės obuoliauja…“, galbūt Tado Ivanausko Obelynės ar Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejaus sode, o vyšnias valgo nuo jūsų medžio, augančio vos už keleto metrų nuo lango..? Perfrazuodamas menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės mintis norėčiau pažymėti, kad šioje parodoje rodomuose darbuose vaizduojama kasdienė aplinka, gausu vilties, džiaugsmo ir pakilumo. Čia net neįmanoma įžvelgti „šios žemės laikinumo, vytimo ženklų…“.

Dabar kviečiu užeiti į virtualų Elenos Kniūkštaitės „stabilų pasaulį, tokį saugų ir patikimą, kaip namai“, nes įsisiautėjusio COVID-19 viruso pandemija apribojo fizinį parodos lankymą. Kada išsilaisvinsime iš pavojaus gniaužtų, pakviesime Jus į tikrą susitikimą su Elenos angelais ir šventaisiais.

Linkėdamas ramaus Kūčių vakaro ir Kalėdų namų apsuptyje

Zigmas Kalesinskas, muziejaus direktorius

 


 

ELENA KNIŪKŠTAITĖ

ANGELAI IR ŠVENTIEJI

 

Angelas ir šunelis ant tilto. 2009 m.; drobė, aliejus; 100×89 cm

 

Poilsiaujantis angeliukas. 2005 m., drobė, aliejus, 150×90 cm

 

Rytas. 2009 m.; drobė, aliejus; 110×100 cm

 

Pro drebulyną. 1999 m., drobė, aliejus, 91×56 ir 91×56 cm

 

Grojantys angeliukai po geltonu medžiu. 2008 m.; drobė, aliejus; 135×85 cm

 

Angeliukai meškerioja nuo tilto. 2001 m., drobė, aliejus 88×95 cm

 

Angeliukai veda karves per tiltą. 2001 m., drobė, aliejus, 88×95 cm

 

Žvirbliai erškėčių krūme. 2010 m.; drobė, aliejus; 122×106 cm

 

Rudeninis apsodas. 2010 m.; drobė, aliejus; 159×100 cm

 

Rudens naktis. 2005 m.; drobė, aliejus; 95×105 cm

 

Sodas naktį. 2009 m.; drobė, aliejus; 125×97 cm

 

Elnias. 2010 m.; drobė, aliejus 130×120 cm

 

Šv. Marija Magdalietė. 2010 m.; drobė, aliejus; 100×160 cm

 

Šv. Morta ir Šv. Margarita. 2002 m.; drobė, aliejus; 145×110 cm

 

Šv. Morta. 2000 m.; drobė, aliejus; 159×98 cm

 

Šventoji šeimyna. 2008 m., drobė, aliejus, 86×90 cm

 

Šv. Pranciškus su angeliukais. 2008 m.; drobė, aliejus; 122×107 cm

 

Šv. Pranciškus prie erškėčių. 2004 m.; drobė, aliejus; 120×105 cm

 

Žiemos angelas. 1996 m.; drobė, aliejus; 106×106 cm

 

Žiemos peizažas su gudobele. 2010 m.; drobė, aliejus; 110×100 cm

 


 

ELENOS KNIŪKŠTAITĖS ŠVENTOJI KASDIENYBĖ

Tapyboje nėra banalių spalvų, o tik lėkšti spalviniai deriniai. Tikroje tapyboje nėra banalių temų, o tik neįtikinantys siužetai, motyvai. Tuo dar kartą įsitikini buvodamas su Elenos Kniūkštaitės paveikslais, patirdamas, išgyvendamas jų, regis, minkštą, švelnią formą, negudrią kompoziciją ir paprastučius figūrų siluetus. Bet kodėl jie tarsi stipriausias magnetas taip traukia prie jų sugrįžti, panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus.

Pats didžiausias išmėginimas menininkui – rinktis sakralinę temą, religinius motyvus: iš vienos pusės spaudžia profesionalūs vertintojai, reikalaudami, netgi budriai sergėdami, kad nebūtų nusikalstama autentiškai raiškai, meniškumui. Iš kitos pusės – tie, kuriems tikėjimas brangus, jie ilgisi būtent menininko pagalbos, kad jis ištiestų ranką ir pritrauktų prie širdžiai brangių dalykų. Elena Kniūkštaitė traukia širdis ir įtikina profesionalus, nors jos vaizdai iš pirmo žvilgsnio tokie paprastučiai, lyg prieškarinėje močiutės maldaknygėje. Jie kvepia bičių vaško žvakėmis, praėjusių amžių mediena, lyg kokioje Beržoro bažnytėlėje.

Ta ypatinga žiūrovą, vertintoją užliejanti meilės gyvybei ir dievybei banga juntama net ir tose drobėse, kur vaizduojamos pavienės figūros. Jos niekada nebūva vienišos, o yra kažko didelio ir gražaus dalis. Ir mes, kokie bebūtume pavargę, išsisėmę, jaučiamės priklausą tam dailiam ir harmoningam pasauliui. Šalia mūsų prausiasi angelas, o prie jo kojų sukinėjasi, lesinėja vištos. Sparnuota būtybė sukiojasi su laistytuviuku ir mums ramu, kad ji ne kopūstus, o žiedus laisto. Angelai užmetę meškeres, tačiau kabliukai ne sliekui, ne žuvelei, o mums, pasiklydusiems, gaudyti. Dangiškos būtybės obuoliauja ir mums norisi jųjų, o ne Ievos ir Adomo obuolio. Net vartai varteliai Elenos Kniūkštaitės paveiksluose ne užveria nuo mūsų tą švytintį pasaulį, o vilioja užeiti. Į dažnokai simetrišką stabilų pasaulį, tokį saugų ir patikimą kaip namai. Tai patvirtina sotūs ir pasitikintys raini katinėliai – ir tie žino, kad jų būstas ir šeimininkas greta.

Ir gėlės Elenos pasaulyje, regis, nevysta. Jos neturi jokių vanitas (vanitas vanitatum et omnia vanitas – lot. tuštybių tuštybė ir viskas tuštybė), šios žemės laikinumo, vytimo ženklų: jos šviežiai suskintos čia pat, o ne atvežtos iš užjūrių. Neužmirštuolės, nasturtos, medetkos, purienos, debesylai, kraujažolės, jonažolės…. Ir tiki, kad jos ne viendienės, o daugiametės ar bent dvimetės – medingos, kvapnios ar sausažiedės, bet svarbiausia –  gydančios sielą. Kaštono lapo karpyta vėduoklė silueto, formų grožiu sėkmingai konkuruoja ir nugali lotoso, orchidėjos, figos lapo formas. Madona skendėja kaštonų aukse, mes gėrimės šermukšnių brangakmeniais. Gali šyptelėti prisiminęs, kad kažkada Elenos Kniūkštaitės nepriėmė į St. Žuko taikomosios dailės technikumą. Svajojusi tapti dailininke, mergaitė egzamino metu piešė gipsinį akanto ar kokį kitokį graikišką lapą. Jau tuomet, išvydę primityvistės talentą, dailės pedagogai, regis, suprato, kad jie akademiniu apynasriu meniškos prigimties nepažabos.

Tapybinė Elenos Kniūkštaitės paveikslų harmonija protingai pagrįsta paviršiaus organizavimo dėsningumais: geometriškai subalansuotos kompozicijos – su aiškiais, bet trapiais siluetais, myluojančiu liūliuojančių linijų ritmu, išsklaidyta vakarėjančia šviesa. Komponavimo, piešinio meistrystė atsiskleidžia paveiksluose, kurie, išlikdami dekoratyvūs, perteikia ir tolumos iliuziją. Aptakių formų keliai keliukai vilioja mus į gilumą, kad mes žvilgsniu apsukę ratą ar dažniau – aštuoniukę, vėl sugrįžtume atgal, bet jau kiti, kitokie. Ypatingas Elenos Kniūkštaitės gebėjimas kiekvienai scenelei, netgi su kasdienės duonos prieskoniu, suteikti simboliškumo matmenį. Vaizdai nubuitinti, išskaidrinti ir pakylėti. Senobinės buities idilė – poetiškai graudi ir nejudri, o svarbiausia – mistiška, ne etnografiška. Su Sidabrinio amžiaus atšvaitais.

Turiningi ir saviti Elenos Kniūkštaitės portretai – ir vaikų, ir suaugusiųjų. Ir tuomet net vaikučiai Bernardas ir Vilmutė kelia tokią pat nuostabą, kaip ir Šv. Margarita, Šv. Morta, Šv. Marija Magdalietė ar Šv. Pranciškus Asyžietis. Figūrinėse kompozicijose visi ramūs ir tikri – dėl savęs ir dėl tų, kurie šalia. Gamtos apsuptyje mamos skendėja svajonėse, o vaikai šalia jų jaučiasi saugūs.

Tapytojos Petronėlė Gerlikienė, Lidija Meškaitytė, skulptoriai Lionginas Šepka ir Stanislovas Riauba, grafikas Romanas Krasninkevičius ir dar keli, talentingieji, kurių kūriniai nusėdo Lietuvos dailės aukso fonde. Jų gretose ir Elena Kniūkštaitė.

 

Ramutė Rachlevičiūtė