ELŽBIETA MARIJA TIŠKEVIČIŪTĖ ANT ŽIRGO, XX a. pr.

 

Pasirodo,  gruodžio 6–ąją minėsime ne tik Kalėdų Senelio pirmtako šv. Mikalojaus iškilmę, bet ir arklio dieną! Gal todėl, kad šios dienos išvakarėse su dovanėlėmis pas vaikus atskubantis šv. Mikalojus globoja keliauninkus? 

Tai vieno garsiausių XIX a. II pusės keliautojų, Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus (1852–1935) fotografija, sukurta XX amžiaus pradžioje Vialos dvare, Baltarusijoje. 

Akivaizdu, kad visus metus žydinčioje ir žaliuojančioje Madeiros saloje, Funšale, 1882–aisiais pasaulį išvydusi jauniausia grafo dukra Elžbieta Marija Tiškevičiūtė (1882–1969) buvo pamėgusi jodinėti ir smagiai jautėsi nemenkų jojimo įgūdžių reikalaujančiame moteriškame balne. 

Atkreipkite dėmesį į tai, kad grafaitės žirgo uodega, kaip ir visų Benedikto Henriko arabų, trakėnų ir žemaitukų yra kirpta XIX a. į madą atėjusiu stiliumi. Elžbieta buvo išsilavinusi ir tikriausiai žavėjosi senovės graikais bei romėnais. O šie savo žirgams statė mauzoliejus ir jų atvaizdus iškaldavo monetose. 

Beje, antikos laikų karvedys Aleksandras Makedonietis (356–323 pr. Kr.) mylimo žirgo garbei įkūrė miestą ir pavadino jo vardu. O apie 300 m. Miros vyskupu išrinktas šv. Mikalojus Mirietis yra ne tik sausumos keliautojų, bet ir jūrininkų globėjas. Neabejojame, kad Elžbieta kas vakarą maldoje jo globai pavesdavo savo tėvo jachtą  „Žemajtej“, dumiančią Atlanto platybėmis 16,5 mazgų per valandą greičiu.