Eugène Delacroix ir Salvador Dalí litografijos Johanno Wolfgango von Goethe’ės „Fausto“ tema
„Faustas“ – Johanno Wolfgango von Goethe’ės (vok. Johann Wolfgang von Goethe) dviejų dalių filosofinė tragedija: pirmoji dalis parašyta 1797–1806 m.; antroji dalis – 1824–1831 m. Dar Strasburgo studentas J. V. Goethe’ė pradėjo rašyti „Faustą“. Su pertraukomis rašydamas, 1808 m. išleido pirmą dalį, o prieš pat mirtį ir antrą. Tai 60 metų jo darbas.
Vokiečių nacionalinė psichologinė drama „Faustas“ yra didžiausias poezijos kūrinys vokiečių kalba. Tai Apšvietos epochos vokiečių literatūros klasika, autoriaus „magnum opus“ – reikšmingiausias rašytojo kūrinys, kurį Goethe’ė rašė visą gyvenimą. Yra sakoma, kad J. V. Goethe’ė nieko neišgalvojo savo „Faustui“. Jis paėmė visa, kas jau buvo gyvenime ar literatūroje. Paėmė padavimą ir apie jį pynė savo amžiaus vaizdus, daugiausia imtus iš vokiečių gyvenimo (antrojoje dalyje – fantastinis fonas): centre miestiečių luomas, toliau mokytojų, studentų. Įpynė čia ir savo gyvenimo įvykių: Fauste – save, Margaritoje – Friderikę Brion. Šią realistinę medžiagą papildė įvairių pasaulėžiūrų apeigomis ir idėjomis. Nudažė ją savo jausmu. Tai ištisas amžiaus visuomeninio gyvenimo ir literatūrinių formų margumynas. Goethe’ė – humanistas, politikas, mokslininkas, filosofas.
Į J. V. Goethe’ės „Faustą“ tilpo dangus ir žemė, visa Europos istorija nuo Homero iki Goethe’ės. Todėl tai kartu ir mnemoninė sistema (padedanti atsiminti). Faustas Goethe’ės tragedijoje – būdingas naujųjų amžių atstovas, nepasotinamas ir nerimstantis kaip mūsų laikų žmonės, mokslo ir technikos kūrėjai, kuriuos masina beribiai ateities horizontai. Ta reikšme vartojamas ir būdvardis „faustiškas“.
Goethe’ė sujungia Dievo ir velnio lažybas dėl Jobo su šėtoniškos Fausto ir Mefistofelio sutarties motyvu. Faustas buvo legendiniu tapęs XVI amžiaus magas, burtininkas ir mokslininkas, kurio gyvenimą jau Šekspyro (Shakespeare) amžininkas Kristoferis Marlou (Christopher Marlowe) pavaizdavo dramoje „Dr. Faustas“. Gyvavo ir liaudies legenda apie to nekromanto (burtininko, bendraujančio su vėlėmis) veiklą. Tam personažui būdavo priskiriama ir kai kas iš pasakojimų apie kitus garsius magus, tokius kaip Paracelsas arba Heinrichas Agripa (Agrippa). Todėl Goethe’ė savo Faustą vadina Heinrichu, nors istorinis Faustas buvo vardu Georgas, o Marlou vadina jį Johanu.
„Fausto“ veiksmą Goethe’ė pradeda prologu danguje: čia šėtonas Mefistofelis susilažina su Dievu, kad jam pavyks atitraukti Fausto sielą nuo aukštų siekių ir priversti tenkintis žemiškais dalykais („…galų gale tas jūsų mulkis laižys rangydamasis dulkes“). Šiam reikalui Dievas palieka velniui laisvas rankas, kaip ir Jobo atveju. Patsai Faustas pirmąsyk pasirodo scenoje kaip mokslininkas savo naktiniame kabinete. Paskui jis Velykų dieną vaikštinėja su padėjėju Vagneriu ir jam pasakoja, kaip esąs nepatenkintas tradiciniu mokslu ir apskritai biurgeriško gyvenimo ribotumu. Tokios nuotaikos – tai ženklas Mefistofeliui, kad jau metas. Jis apsimetęs pudeliu įsliūkina („Už šunį gyvenu blogiau“) ir įkalba Faustą sudaryti sutartį – už tai padėsiąs jam perprasti visatos esmę. Atsidėkodamas Faustas užrašo jam sielą, bet priduria išlygą: „Jeigu tu išgirsi iš manęs: / „O, stabtelėk, akimirksni žavingas,“ – / Tai kuo greičiau užnerk man grandines“. Po satyrinių ekskursų į universiteto miestelį parodant tenykščius papročius (scena su mokiniais ir lėbavimas Auerbacho rūsyje) Faustas paverčiamas jaunu dabita. Nuo to prasideda Gretchen (Margaritos) istorija, sudaranti pirmąją „Fausto“ dalį.
Su veržliu tragedijos veiksmu kontrastuoja antroji dalis – čia panoraminiu stiliumi vaizduojamas simbolinis pasaulio teatras. Jos prologe Faustas pabunda iš gydomojo miego, tarsi po dvasinio sukrėtimo, o pirmajame veiksme Mefistofelio lydimas atsiduria imperatoriaus rūmuose. Ten jis rodo burtininko sugebėjimus – gelbsti pašlijusius valstybės finansus. O Mefistofelis, kaip tikras Keinso (Keynes) šalininkas, spausdina banknotus, kad augtų infliacija. Faustas nepalieka nuošaly ir kultūros politikos: jis magiškai atgaivina Eleną ir Parį, kaip klasikinio grožio įsikūnijimą, bet galiausiai jį ištinka nesėkmė.
Antrasis veiksmas veda skaitytoją į senąjį Fausto kabinetą, kuriame Vagneris, jau spėjęs gauti daktaro diplomą, įsirengė genų inžinerijos laboratoriją ir, kaip garsusis eksperimentatorius Frankenšteinas Ingolštato universitete, iš tinkamai parinktos biomasės sukuria mėgintuvėlyje dirbtinį gemalą – homunkulą. Tasai žmogiukas parodo Faustui kelią į klasikinę Valpurgijos naktį. Tenai ikihomerinių mitų personažai, graikų dievai ir natūrfilosofai susirinkę į jūros šventę, kuri, kaip ir Platono „Puotoje“, baigiasi visagalio Eroto garbinimu.
Tekste panaudota: https://www.edukamentas.lt/wiki/literatura/goethe-faust/#gsc.tab=0; http://www.studijoms.lt/faustas.htm;, https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/lietuviu-kalba/j-getefaustas-analize;, http://www.studijoms.lt/faustas.htm
Ferdinandas Victoras Eugène’as Delacroix (1798–1863) – prancūzų dailininkas, vienas Johanno Wolfgango von Goethe’ės „Fausto“ gerbėjų. 1827 m. menininkas sukūrė savarankišką paveikslų ciklą, kurio litografijos šios dramos tema priskiriamos knygų iliustracijų klasikai. Subtilių šviesių bei tamsių figūrų grafika primena paveikslus su pačiomis geriausiomis tono gradacijomis ir besikeičiančiais atspalviais. Ypač Mefistotelio scenos daro neįprastai fantastišką įspūdį. Šie darbai tapo bestseleriais; pats Goethe’ė taip pat gyrė Delacroix talentą. Dviejų savo srities meistrų kūrinius aprėpiantis „Fausto“ leidimas išties atitinka aukščiausius standartus. Dailininkas septyniolika litografijų ir vokiečių dramos tekstą bei istorinę įžangą sujungė į vientisą meno šedevrą.
Muzikinis spektaklis „Faustus“, kurį 1825 m. Londono „Drury Lane“ teatre pamatė Delacroix, buvo įvardytas kaip George’o Sonane’o ir Danielio Terry’io romantinė melodrama su Charleso Edwardo Horno, Henry’io Rowley’io Bishopo ir Thomo Simpsono Cooke’o muzika. Tai jis įkvėpė dailininką sukurti įspūdingas pačios knygos iliustracijas (iš 1825 m. birželio 18 d. Delacroix laiško Pierret). Šis spektaklis dar 1821 m. sužavėjo ir Friedrichą Augustą Moritzą Retzschą (1779–1857) bei taip pat paskatino menininką imtis piešinių Goethe’ės „Faustui“. Delacroix rėmėsi esminiu įvykių kontrastu, ypač tarp Fausto ir Mefistofelio, iš epinės poemos išskyrė tuos veiksmus, kurie buvo vizualiai suprantami bei atitiko jo dramatiškumo sampratą.
Pirmus du bandomuosius Delacroix spaudinius („Faustas ir Mefistofelis“ bei „Auerbacho rūsys“) 1826 m. pabaigoje Goethe’ei iš Paryžiaus atvežė Veimaro statybos vadovas, Fuldos kunigaikštystėje dirbęs profesorius Clemensas Wenzeslausas Coudray’us (1775–1845). 1827 m. Goethe’ė žurnale „Kunst und Alterthum” („Menas ir senovė“) publikuotame savo tekste išsamiai kalbėjo apie Delacroix lakštus, kuriuos vėliau, 1828 m. kovo 28 d., aptarė su Coudray’umi, o 1828 m. gegužės 9 d. – su Meyeriu.
Žinodamas apie Paryžiuje įsiplieskusį meno kritikų ginčą su Delacroix, Goethe’ė šiame konflikte įžvelgė jaunesnio žmogaus kovą su vyresniąja karta. Jis įvertino menines prielaidas, kurias Delacroix atsinešė užduočiai įvykdyti – idėjos veržlumą, kompozicijos laisvumą, padėčių prieštarą bei spalvų saikingumą. Goethe’ė padarė išvadą, kad Delacroix kurdamas buvo transo būsenoje – tarp dangaus ir žemės, galimo ir neįmanomo, šiurkščiausio ir subtiliausio. Jo fantazija šiomis dimensijomis žaidė drąsų žaidimą ir jautėsi patogiai. Rašytojas Delacroix litografijose įžvelgė kaitą, naują istorinį stilių, atpažino dailininko meninį originalumą.
Prancūzijos visuomenė autoriui priekaištauja dėl per didelės laukinės jėgos, bet iš tikrųjų jo darbuose tai visiškai tinka. Delacroix „Faustas“ čia vertinamas atsižvelgiant į kitus du šiuolaikinius britų ir amerikiečių leidinius, kuriuose vyrauja iliustracinis mažų, oficialių graviūrų stilius.
Vis dėlto Eugène’o Delacroix iliustracijas Goethe’ės „Faustui“ dauguma meno istorikų laiko vienomis geriausių per visą XIX amžių. Amerikietis Gordonas Nortonas Ray’us, anglų kalbos profesorius, Viktorijos epochos anglų ir prancūzų iliustruotų knygų bei laiškų su autografais kolekcininkas, Delacroix darbus įvardija kaip aukščiausio lygio romantiškos knygos iliustracijas, o Davidas Blandas aptariamą „Fausto“ leidimą vadina viena didžiausių iš visų iliustruotų knygų.
Visos šioje parodoje pateiktos Eugène’o Delacroix litografijos iš aplanko „Faustas“ autoriaus išraižytos dviem spalvomis – juoda ir pilka – bei 1828 m. Paryžiuje atspaustos ant rankų darbo popieriaus „Vélin“.
Sunku patikėti, tačiau Delacroix Prancūzijoje sulaukė nedaug aplodismentų, o 1862 m. netgi buvo sukurtos iš jo iliustracijų besišaipančios karikatūros.
Tekste panaudota:
Johanno Wolfgango von Goethe’ės rankraštis: Goethe, seine Welt und Zeit in Werk und Wirkung. 2., vollkommen neugestaltete Aufl. Hg. von Alfred Zastrau. Bd. 1. Stuttgart: Metzler 1961. Artikel „Delacroix“ von Hans-Wolfgang Freiherr von Löhneysen, Sp. 1774-1777. Auszüge (cituojamas Veimaro leidimas).
Salvador Dalí (1904–1989) „Faustas – Valpurgijos naktis“ (pranc. La Nuit de Walpurgis), litografijų ciklas, sukurtas 1968–1969 m. Šioje parodoje rodomas 21 originalus S. Dalí raižinys.
Vario plokštes Dali išgraviravo burinu, rubinu ir deimantu. Šis retas grafikos darbų rinkinys atspausdintas ant rankų darbo „Arches“ popieriaus su vandens ženklu, numeruotas 37 numeriu iš 293 ir yra vienas iš 50 egzempliorių. Patvirtinimą pagrindiniame puslapyje Dali pasirašo pieštuku, o ant visų iliustracijų lakštų yra įspausti papildomi parašai, data – 1969 m. Rinkinys išleistas „Grafik Europa Unstalt, Étienne-Denis Braillard“, Ženeva, Šveicarija, 1970 m. vasario 20 d.
1969 m. Salvador Dalí iliustravo didžiojo vokiečių literatūros klasiko Johanno Wolfgango Von Goethe’ės „Faustą“, kuriame atvirai rašoma, jog Faustas sudarė paktą su velniu, siūlydamas savo sielą mainais į pasaulinius malonumus. Dali suprato gilesnes okultines ir ezoterines Gėtės kūrinio prasmes. Puikiai Dali iliustruotoje „Valpurgijos naktyje“ vaizduojamas stebuklingas ratas, kur chiaroscuro[1] technika atskleidžiamas stulbinantis Fausto portetas, primenantis Rembrandto ofortus. Alcheminiai ženklai, suformuoti apverstu Dali parašu, suteikia ezoterinę dimensiją šiai išskirtinei Gėtės „Fausto“ interpretacijai.
Norint suprasti Dali, pirmiausia reikia pažymėti, kad jis visų pirma buvo intelektualus menininkas, kūrybingai iliustravęs savo idėjas. Jam buvo svarbu parodyti ne tai, ką matome, bet tai, ką jaučiame, galvojame, išgyvename, galbūt to net nesuprasdami. Dali mėgo paaiškinti savo darbų prasmę, bet ne per giliai leisdamasis į detales. Jis sakė: „Jei pastebėsite, kad tai per paprasta, nedvejodami pasakykite man – mielai pasunkinsiu.“
Dali kūrybiškumas yra aktualus ir šiandien, o jo išsakyta mintis „Manau, kad dabar mes esame viduramžiuose, bet vieną dieną ateis renesansas“ – vis labiau tampa aktualesnė šiandienos kontekste, kaip ir žmogaus nuasmeninimas ar dvasingumo trūkumas.
Dali mėgo mokslo ir technologijų atradimus ir vertino pažangą. Talento dėka jam pavyko perteikti savo, Dali, pasaulį tokį, kokį jis suvokė ir matė. Jo kūrybos vizija bei įtaka jaučiama ir dabar – tapyboje, skulptūroje, muzikoje ir literatūroje. Savo gyvenimu ir kūryba Dali atvėrė naujus žmogaus pažinimo horizontus, todėl jis mums įdomus net šiandien.
[1] Chiaroscuro (sulietuvintai – šviesotamsa, verčiant pažodžiui iš italų kalbos chiaro − šviesa, scuro − tamsa) − vaizduojamųjų menų technika, kai dėka šviesos ir tamsos kontrastų vaizduojamas trimatis objektas. Yra žinoma, kad šviesos ir tamsos efektus naudojo senovės Graikijos ir Romos menininkai. Europietiškajame mene chiaroscuro technikos inovatoriais laikomi Leonardas da Vinčis, Karavadžas bei Rembrantas.
Parengė Zigmas Kalesinskas
Kauno rajono muziejuje paroda lankoma nuo 2021 m. balandžio 30 iki birželio 27 dienos, trečiadieniais–sekmadieniais nuo 10:00 iki 17:30 val.
Bilieto kaina:
6€ (suaugusiems),
4€ (moksleiviams, studentams, senjorams, neįgaliesiems).