Nuotrauka. Iš kairės stovi: Sofija Užumeckaitė-Moisiejevienė (1862–1962) ir
Honorata Ivanauskienė (1889-1949) su tautiškomis (lietuviškomis) lėlėmis.
Apie 1930 m. Autorius nežinomas.
Fotografijos originalas saugomas
Kauno rajono muziejaus padalinyje T. Ivanausko Obelynės sodyboje-memorialiniame muziejuje.
Neinventorintas archyvas.
Šaulių organizacijos moterys buvo aktyvios tautiškumo propaguotojos. Viena iš šios veiklos formų buvo tautinių drabužių populiarinimas. Šaulės tai darė pačios rengdamosis tautiškai, ausdamos tradicinius audinius ir iš jų siūdamos tautinius drabužius, gamindamos tautiškas lėles. Fotografijoje užfiksuotos šaulės Sofija Užumeckaitė-Moisiejevienė ir Honorata Ivanauskienė su pačių pagamintomis tautiškomis lėlėmis. Tiek šioje, tiek ir kitose muziejuje saugomose fotografijose, įamžintos tik tautiniais drabužiais aprengtos lėlės. Minėtos lėlininkės dalyvavo Lietuvos žemės ūkio rūmų organizuotame lietuviškų žaislų konkurse ir laimėjo premiją už lietuviškas lėles.
Apie žaislų kūrimo tikslus, lėlininkės santykį su kuriamais personažais plačiau galime sužinoti iš žurnale „Naujoji Romuva“ publikuoto S. Užemeckaitės-Moisiejevienės straipsnio. Jame autorė apgailestauja, kad lietuvių „tautiški apdarai“ nepakankamai ištirti, o jais besipuošiančios ponios ir panelės linkusios juos „padailinti“, „sumodernizuoja“, todėl pagaliau reiktų išsiaiškinti tikrąją „tautiško, lietuviško apdaro išvaizdą“ kurio pavyzdžių siūloma ieškoti XIX a. Tikėtina, kad norint prisidėti prie tautinio kostiumo „tikrosios išvaizdos“ išsiaiškinimo S. Užemeckaitei-Moisiejevienei ir kilo mintis aprengti lėlės „pagal savo atminimą“ atkurtais XIX a. pabaigos Raseinių apylinkių gyventojų drabužiais. Straipsnio pabaigoje autorė pažymi, kad stengėsi kuo tiksliau atvaizduoti vietinių žmonių aprangą ir apgailestauja, kad neturėjo galimybės padaryti „originalių“ veidų.
Šio iliustruoto straipsnio dėka mes taip pat sužinome kokius veikėjus įkūnija fotografijoje įamžintos 9 lėlės. Beveik visų lėlių, išskyrus vieną, išvaizda straipsnio iliustracijose ir fotografijoje sutampa. Autorė sukūrė skirtingų socialinių sluoksnių atstovų kasdienės ir šventinės aprangos pavyzdžius. Pirmą savo lėlę Sofija pavadino „mergaite tingine“. Tokį vardą ji gavo todėl, kad „apsirengus tautiškai, bet pirkta medžiaga“. Anuomet iš namuose pagamintų audinių pasiūti drabužiai buvo laikomi moters darbštumo įrodymu. Panašią lėlę, tik su kitais karoliais bei batais, nuotraukoje matome pasodintą pirmą iš kairės. Už „mergaitės tinginės“, antroje eilėje stovi vadinamoji „jaunamartė su kūdikiu“ (tiesa, tiek straipsnyje pateiktame vaizde, tiek fotografijoje kūdikio nėra). Autorė pabrėžia, kad ši lėlė aprengta išimtinai namų darbo rūbais. Nuotraukoje matome ir Sofijos aprašytą „vyresnio amžiaus moterį su nuometu“ (stovi antroje eilėje trečia) bei lėlę, vaizduojančią „turtingo ūkininko dukterį“ (sėdi antra iš kairės) apsirengusią išeiginiais namų darbo rūbais. Šalimais sėdi „jaunoji“, o „jaunasis“ stovi antroje eilėje, viduryje. Trečioje eilėje stovi lėlės pavadintos „piemenuku“ ir „piemenaite“. Anot autorės, jie vilki kasdieniais namų darbo rūbais bei turi piemenims būdingus atributus – „drobinę tarbelę“, „rykštelę“, „peiliuką“, „birbynėlę“ ir kt.
Lietuviškų žaislų gamyba ypač suaktyvėjo XX a. 4 dešimtmetyje, o lėlės buvo ne tik žaislai, bet ir patogi priemonė, patrauklus būdas tautinio kostiumo idėjai skleisti.
Medžiagą parengė muziejininkė Asta Venskienė.
Naudota literatūra:
Uzemeckaitė-Moisiejevienė, Sofija. „Lietuviškos lėlės“. Naujoji Romuva 37, (1931): 880-881.
Šatavičiūtė, Lijana. „Etnografinė lėlių kompozicija: žaislas, suvenyras, šalies reprezentavimo priemonė (XXa.)“. In. Dailės kūrinys – istorijos šaltinis, 319-339. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2016.