Jovita Poviliūnaitė. Fotografijos „Kolektyviniai sodai“

Per nepriklausomybės ketvirtį amžiaus įprasto kauniečio šeimos gyvenimas daug kuo pasikeitė. Tačiau jame vis dar sovietmečio konstruktas – kolektyviniai sodai, kurį palietė kartų kaita, ekonominiai, technologiniai pokyčiai. Įdomu, kad atvaizdo menininkai šią svabią gyvensenos dalį iki šiol ignoruoja.

Stebėjau ir fotografavau kolektyvinius sodus tris sezonus (sezonas paprastai trunka nuo kovo pradžios iki spalio pabaigos). Pamačiau tai, į ką šiaip jau (be fotoaparato) būčiau neatkreipusi dėmesio, nors šiuose soduose užaugau. Bandau atsakyti į klausimą, kas gi tie kolektyviniai sodai?

Mano nuomone, tai alternatyva miesto žmogui – prisiliesti prie gamtos, pačiam užsiauginti savo daržovių, sulaukti savų ekologiškų obuolių, atsipūsti nuo miesto triukšmo ir skubos – bet neatsisakant ir „miestietiško“ gyvenimo. Ne visiem suprantamas, bet dažno sodininko noras tiesiog prisiliesti prie žemės, pajudėti, pasisemti energijos iš žemės. Ir nors sugrumba miestietiškos rankos, bet pirmadienį kolegėms gali pasiteisinti – sode buvau. O kur dar agurkų marinavimas, uogienės virimas, maudynės ir t.t.

Pirmiausia kas kristų į akis architektūrą išmanančiam prašaliečiui, tai absurdo nestokojantys nameliai, kurie dažnai su laiku vis „dalipdomi“ – tai malkinė, tai terasa ar balkonas. Mes netgi langus plastikinius susidėjom! Ir stogo šiferį į madingą dangą iškeitėme! Taip pat būtinas dalykas – gėlių darželiai, bet ne tokie kaip kaime – daugumoj įdomiai suplanuoti ir gėlės madingos. Taip – čia irgi vyrauja mados – ir ne tik gėlių, bet ir apsirengimo – tai, kas nuo miesto liko.

Vieni į sodus atvažiavę puola dirbti: kasti, sodinti, ravėti ir t.t. Kitiems tai tik vietai alui išgerti (taip jie supranta pabuvimą gamtoje). Tačiau kartais abu tipai būdingi tiem patiem žmonėm ( dieną darže „pasikrapšto“, vakare alų ar vyną gurkšnoja).

Dar viena specifika – kad žmonės įsikūrę labai arti vienas kito. Tvoras tveriasi ne visi, kiti nebent gyvatvorėmis atsiriboja. Bet gerai sutariant su kaimynais, būti neužsitvėrusiam dar įdomiau. Tie pabendravimai dažnai net perauga į vakarinius pasisėdėjimus iki tamsos.

Negaliu nepaminėti ir gandrų. Su jais gyvenam visą sezoną. Laukiam kol parskris, kol išsiperės jauniklius, kol pastarieji užaugs ir pakils iš lizdų. O rudeniop su liūdesiu išlydim iki kitų metų.
Pagrindinis tikslas – per fotografiją ištirti kolektyvinių sodų gyvenimą Lietuvoje. Išsiaiškinti, kodėl žmonėms reikalingi sodai.

Jovita Poviliūnaitė

Parodos atidarymas rugpjūčio 12 d. 18.00 val.
Paroda veiks iki rugpjūčio 30 d.