1964-ųjų liepos mėn. tarpukario Lietuvos diplomato Prancūzijoje sūnus Perkūnas Liutkus drauge su maždaug penkiasdešimt prancūzų studentų išvyksta į Kubą. Susidomėjimas porevoliucine Kuba Prancūzijoje buvo nemenkas, mat norėdama pasigirti laimėjimais, ši Karibų jūros valstybė kvietėsi prancūzų intelektualus. Rašytojai Žanas Polis Sartras, Simona de Bovuar, aktorius Žeraras Filipas 1960 m. vyko į porevoliucinę Kubą. 1961-aisias režisierius Krisas Markeras sukuria filmą „Cuba Si!“. Rašytoja, žurnalistė Ania Frankos 1962 m. išleidžia esė apie revoliuciją ir jos lyderius Fidelį Kastrą ir Če Gevarą „Kubos šventė“ (La Fête cubaine). Tuo metu dar jauna iš Belgijos kilusi dabartinė prancūzų kino legenda, fotografė Anjesa Varda vyksta į salą, norėdama užfiksuoti jos pokyčius. Iš Kubos meno ir kino pramonės instituto negavusi leidimo filmuoti, namo režisierė sugrįžo su 1800 nuotraukų, kurias 1963 m. pavertė džiaugsmingu, energingu filmu „Sveiki, kubiečiai“, liudijančiu revoliucijos poveikį bei peržengiančiu kino ir fotografijos ribas.
Kai intelektualai atliko savo darbą, kubiečiai nusitaikė į akademinį jaunimą – 1964-aisiais Kubos ministro pareigas einantis commandante Fidelis Kastras daliai prancūzų studentų atrodė kaip charizmatiška laisvės kovos figūra, laikytas herojumi, pasipriešinusiu „amerikiečių imperializmui“, o pati Kuba – rodėsi kaip laisvės kraštas, kuriantis kažką nauja, iki tol neregėta.
P. Liutkus, okupuotos šalies diplomato sūnus, komunizmo idėjas vertino skeptiškai, tačiau tikėjo tautų suverenumo teise. „Visada buvau siekiančiųjų nepriklausomybės pusėje“ – pabrėžia jis. P. Liutkų itin įskaudino Vengrijos įvykiai, 1956 metais numalšintas Budapešto ruduo (su mokyklos draugais surengė protestą prie komunistinio žurnalo redakcijos), žavėjo Alžyro noras išsivaduoti iš Prancūzijos įtakos (todėl lagaminais vežiojo pinigus Alžyro nepriklausomybės kovoms). Tad ir Kubos revoliucija, pasibaigusi diktatoriaus Fulchensijaus Batistos nuvertimu, jam darė didelį įspūdį, pasėjo viltį, kad sala galbūt taps pavyzdine valstybe. Pasak P. Liutkaus, F. Kastras su bendražygiais siekė įgyvendinti savitą Kubos kelią – „Jie tai vadino Sinatros doktrina, pagal šio dainą „My Way“ (liet. „Mano kelias“)“.
1964 m. jaunas, ką tik baigęs Politikos mokslų institutą Paryžiuje, P. Liutkus yra užkalbinamas Paryžiuje sutiktos merginos, dalijusios lapelius su kvietimu važiuoti į Kubą. Pasiūlymo kaina buvusi itin patraukli – „trijų savaičių kelionė su „all inclusive“ (liet. viskas įskaičiuota) turėjo atsieiti tik kokius 500 eurų“ – prisimena jis. Šiam pasiūlymui neatsispiria ir P. Liutkaus bičiulis Žanas Pjeras Osenda, jo draugė aktorė Marija Pisjė bei šios sesuo teisės studentė Evelynė (P. Liutkaus bendrakursė iš Nicos). Alžyro, Vietnamo revoliucijomis degusi E. Pisjė, prasidėjus Kubos revoliucijai, kaip pati teigė, pradėjusi tiesiog karščiuoti. Šiuos ir dar apie penkiasdešimt jaunuolių įvykiai Kuboje itin masino viską išvysti savomis akimis (ir pro mėgėjiško fotoaparato objektyvą).
Kelionėje į Kubą apie 40 valandų praleidusių studentų laukė dar vienas skrydis – į Kubos Santjagą, kur jų laukė ne tik vykstantis karnavalas, bet ir commandante Fidelis Kastras. Šiandien parodoje eksponuojamas P. Liutkaus fotografinis pasakojimas apie Kubą galėjo būti visiškai kitoks, jei ne pasitaikiusi galimybė itin priartėti prie legendinio revoliucionieriaus.
Praėjus beveik šešiems dešimtmečiams P. Liutkaus fotoaparatu užfiksuoti to meto kadrai tampa paroda, kuri pirmą kartą buvo pristatyta 2021 m. Arlio mieste vykstančiame bene garsiausias pasaulyje fotografijos festivalyje „Arlio susitikimai“ (Les Rencontres d`Arles). Nuotraukose užfiksuoti kadrai leidžia pažvelgti į legendine figūra tapusio tuometinio Kubos vadovo laisvalaikį, jo meilės su prancūze studente Evelyne Pisjė istoriją. Čia išvystame kitokį F. Kastrą – jis žiūri fotografui į akis, atsipalaidavęs bendrauja, pramogauja. Nors pats autorius pabrėžia, kad nuotraukos darytos neprofesionalia įranga (Voigtländer) ir neturi meninių pretenzijų, tai itin įdomus to meto istorinis liudijimas, apie 1964-ųjų kelionę į „laisvės salą“ ir Fidelio Kastro romaną su prancūzų studente, leidžiantis pamatyti šios šalies lyderį netikėtame amplua.
Perkūnas Liutkus
Perkūnas (Una) Liutkus gimė 1939 m. rugsėjo 19 d. La Baule mieste Tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus šeimoje. Perkūnas vaikystėje sėdėdavo Jonui Aisčiui ant kelių, mat poetas Perkūnui buvo tiesiog dėdė Jonas. Buvo ir dėdė Jurgis – prozininkas Jurgis Savickis – Perkūno krikšto tėvas. Namuose nuolat lankėsi Algirdas Julius Greimas, jo rankraščius mašinėle perspausdindavo Perkūno mama. Pradėjus nelabai sektis mokykloje, A. J. Greimas Perkūną mokė rašyti rašinius.
Šeima
Perkūno Liutkaus tėvas Antanas gimė 1906 m. Leckavoje, mažame kaime Žemaitijoje. Vytauto Didžiojo universitete Kaune baigė teisės studijas. Nuo 1937 m. pavasario buvo paskirtas Lietuvos ambasados Paryžiuje diplomatu. 1936 m. A. Liutkus veda jau keletą metų pažįstamą Janiną Mikulskytę, kilusią iš Telšių. O 1937-aisiais A. Liutkus paskiriamas Lietuvos ambasados Prancūzijoje antruoju sekretoriumi, tad jauna šeima atvyksta į Paryžių. Vienas pirmųjų jaunojo diplomato įsigytų daiktų – Montparnasse, parduotuvėje „Chez Adam“, nusipirktas molbertas bei kiti reikmenys. Nuo pat vaikystės didžiausias A. Liutkaus džiaugsmas – piešti ir tapyti.
1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupuoja tris Baltijos šalis ir, pažeisdama visas tarptautinės teisės normas, išsireikalauja iš Prancūzijos atiduoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos ambasadų pastatus. Baltijos šalių diplomatams paskiriamas namų areštas Pajūrio Alpių regione. Taip jauno diplomato Antano Liutkaus šeima atsiduria Villefranche sur Mer miestelyje prie pat Nicos ir nusiperka vilą „America“.
1960 m. Antanas Liutkus vėl apsigyvena Paryžiuje, kur atnaujino nebeegzistuojančios šalies diplomato veiklą – eina dabar jau neoficialaus Lietuvos ambasados sekretoriaus pareigas. Jis padeda tvarkyti administracinius reikalus Prancūzijoje gyvenantiems lietuviams bei lietuvių pabėgėliams. Tačiau svarbiausia jo užduotis kartu su Jurgiu Baltrušaičiu – atstovauti Lietuvai Prancūzijos valdžios institucijose ir įvairiose Rytų Europos išeivių organizacijose. Antanas Liutkus visą laiką bendravo su keliomis dešimtimis Paryžiuje gyvenusių lietuvių. Staiga mirė 1970 m.
Perkūnas
Lietuvių kalbos P. Liutkus išmoko namuose. Jis baigė prancūzų mokyklą. Nicoje įgijęs bakalauro laipsnį ir viešosios teisės licenciją, P. Liutkus persikėlė į Paryžių, kur įstojo į Politikos mokslų institutą. Baigęs studijas, 1964-ųjų liepos mėn. P. Liutkus drauge su maždaug penkiasdešimt prancūzų studentų išvyksta į Kubą, kuri gyveno porevoliucinėmis nuotaikomis. P. Liutkaus fotoaparatu Voigtländer užfiksuoti to meto kadrai tampa paroda, kuri yra ne tik įdomus to meto istorinis liudijimas apie 1964-ųjų kelionę į „laisvės salą“, bet ir pasakojimas apie Fidelio Castro bei Evelyn Pisier meilės istoriją, leidžiantis pamatyti šios šalies lyderį netikėtame amplua.
Po kelionės į Kubą P. Liutkus dirbo Prancūzijos bendradarbiavimo ministerijoje, porą metų dirbo Užsienio reikalų ministerijoje Alžyre. Po kelerių metų, tarpininkaujant E. Pisier ir padedant F. Castro, lietuvis įsidarbino Kuboje – dirbo Havanos universiteto Žemės ūkio tyrimų centre. Ten susipažino su būsima aktore ir būsima žmona Mirta Ibarra. Pora susilaukė sūnaus Sauliaus Liutkaus. Dabar šis gyvena Majamyje ir turi sūnų Antaną (pavadintas P. Liutkaus tėvo garbei).
1970-aisiais, mirus P. Liutkaus tėvui, mama Prancūzijoje liko viena, tad Perkūnas iš Havanos parsikraustė į Paryžių. Grįžęs į Prancūziją po trejų metų išsiskyrė su pirmąją žmona Mirta, nes ši nepritapo Prancūzijoje ir norėjo grįžti gyventi į Havaną. P. Liutkus liko Prancūzijoje, vedė prancūzę, susilaukė su ja keturių vaikų. Dirbo turizmo srityje. Visą gyvenimą domėjosi fotografija. Klientams aprodęs daugybę pasaulio šalių, išėjęs į pensiją, grįžo gyventi ten, kur prabėgo jo vaikystė – į Villefranche sur Mer.
Lietuvą P. Liutkus pirmą kartą aplankė tik 1990 m. gruodį. „Tik atvykęs į Lietuvą pamačiau ją tikrą, nes tėvas pasakodavo vien istorinius dalykus ar legendas. Puikiai žinojau apie Vytautą Didįjį ir kaip jis žirgus girdė Juodojoje jūroje! Tačiau tik Lietuvos nepriklausomybė man suteikė galimybę pamatyti ją ne kaip svajonę, bet kaip tikrovę. Nuo tada Lietuvoje lankiausi apie dvidešimt kartų. Mano giminaičių čia vis mažiau, tačiau puikiai jaučiuosi ir kalbėdamas tiesiog su gatvėje ar kavinėje sutiktu žmogumi. Tie visi sutikti ir pakalbinti žmonės man yra tarsi šeima. Esu gana kosmopolitiškų nuostatų, beveik 80 metų pragyvenau trankydamasis po visą pasaulį, gyvenu rojuje – prie Žydrojo Kranto, – bet tik Lietuvoje jaučiu, jog esu namie.“, – sako P. Liutkus.
Parodos atidarymo akimirkas fiksavo Donatas Stankevičius.
