LAGAMINAS

Tardami žodį „lagaminas“ – pirmiausia pagalvojame apie kelionę. XXI amžiaus žmogui, kelionė ir lagaminas, tai įprasta, neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis. Vienos gražiausių mūsų gyvenimo akimirkų – kelionės. Poetas Jonas Aistis viename savo eilėraščių rašė: „Gyvenimas – tai kaip graži kelionė: Išsirengi, keliauji, ir grįžti atgal…”

Lietuvių kalbos žodynas žodį „lagaminas“ aiškina taip: kelioninė uždaroma dėžė daiktams susidėti ir nešti. Lagaminas vokiškai Koffer. Vokiečiai šį žodį kildina iš prancūzų kalbos žodžio coffre, kurio pirmtakas lotyniškas žodis cophinus – vytelių krepšys, tikriausiai atėjęs iš arabų guffa, pintas krepšys. Wikipedia rašo: „Lagaminų pirmtakais buvo kelionėse naudotos talpyklės mantai gabenti – pintinės ir kelioninės skrynios, kurios, einant laikui, vis kito kol virto patogiais lagaminais“ (angl. suitcase; rus. Чемодан, pranc. valise, sac de voyage qui se porte à la main).

Paroda „Lagaminas“ Raudondvario pilyje, tai ne tik šių kelioninių talpyklių nuo pintos skrynios (dėžės) ar lagamino–spintos vystymasis iki lagamino istorija, bet ir mados įtakos ir kitos temos, besisukančios apie lagaminą.

Kol lagaminas virto tokiu, kokį šiandien turime – praėjo ne vienas šimtas metų. Laikais, kai žmonės judėdavo pėsti, daiktus jie nešiodavo ryšuliuose iš veltinio, grubaus audeklo, odos ar kailio. Ėmus daugiau keliauti vežimais plačiai paplito medinės kelioninės skrynios, kurias patogu vežioti vežimuose ar pritvirtinti prie karietos. Skrynios buvo patogios gabenti stambius, sunkius daiktus (pvz., indus, knygas). Jos turėjo būti tvirtos, to reikalavo kelionės vežimais duobėtais keliais. Įvairūs meistrai lagaminus gamindavo iš įvairių medžiagų, pvz., medines sieneles aptraukdavo vilnoniais ar lininiais audeklais, oda.

Didžiausią vaidmenį lagaminų gabenime suvaidino geležinkelis. Krovinių gabenimas ir elgsena su jais geležinkelyje, suvaidino didžiausią vaidmenį. Bagažo saugojimo vieta, buvo pagrindinė būtina bagažo traukinyje sąlyga. Didėjant eismui, gausėjant kelionių į vasaros kurortus, XIX a. pabaigoje bagažo gabenimas ir saugojimas tapo vis labiau reikalingas.

Taigi garsioji dainininkė ir aktorė Marlene Dietrich 1936 m. keliavo su savo dukra Maria Riva. Jos bagažą sudarė daugiau nei 80 lagaminų ir skrybėlių dėžių, įskaitant lagaminus-spintas. Didžiuosius sunkius lagaminus-spintas ji vadino drambliais. Ypatingai svarbūs artistei buvo viešbučio lipdukai: atvykusi ji iš karto puldavo juos klijuoti. Lipdukai ant lagamino, tai atitikmuo antspaudo pase. Tuometinis moto skambėjo taip: „Parodyk man savo lagaminą, aš žinosiu kur tu buvai.“ Daugelis M. Dietrich bagažo buvo pilkos spalvos.

md

Nuotrauka Richard Fleischhut, Ingrid Peckskamp-Lürßen, Dt Kinemathek – Marlene Dietrich Collection Berlin.

Ilgainiui lagaminas tapo padėties visuomenėje simboliu – kuo didesnis ir brangesnis, tuo jo šeimininkas turtingesnis.

Kauno rajono muziejaus parodoje „Lagaminas“ tarp įprastų galima pamatyti ir lagaminų iš nužievintų karklo vytelių pintų skrynių: XX a. pradžios, Pietų Vokietija, užapvalintais kampais žaliais dažais dekoruotas lagaminas, saugomas Babtų kraštotyros muziejuje ir keturkampis lagaminas, savo forma primenantis dabartinį – iš Juozapo Liekio privačios kolekcijos. Šios kelioninės dėžės jau turi užraktą, tačiau labai primityvų – per kilpas perveriamą metalinį strypą, kurio gale įveriama spyna. Tai užrakinamų lagaminų prototipai.

Iki XIX a. kelioninių skrynių dangčiai turėdavo išgaubtą pavidalą, kad nuo jų nutekėtų vanduo, bet dėl to juos būdavo nepatogu krauti vieną ant kito. Būdingą išvaizdą lagaminai įgijo XIX a. pradžioje prancūzų meistras Luji Vuitonas (pranc. Louis Vuitton) ėmė gaminti lagaminus – kelionines skrynias su plokščiu dangčiu. Tai išsprendė krovimo ir vietos problemą – lagaminus buvo galima krauti vieną ant kito. Vuitono lagaminai, kaip skrynios turėjo tvirtą formą, nors juos neretai gamino iš gana minkštų medžiagų.

Prancūziškų kelioninių lagaminų istorija prasideda būtent nuo Luji Vuitono. Jis 1835 m., būdamas 14 metų, atvyko į Paryžių ir ėmė dirbti „Malletier“ dirbtuvėje, kurioje buvo rankomis gaminami pirmieji kelioniniai lagaminai, šiuolaikinių savo versijų prototipai. Jis čia pradirbo 18 metų, pradžioje pameistriu, po to – meistru. Auksines rankas turėjusį Louisą pakvietė kurti lagaminus pačiai imperatorienei Eugenijai de Montijo, Napoleono III žmonai. 1854 m. L. Vuitonas mažoje Paryžiaus gatvelėje Rue Neuve des Capucines atidarė savo dirbtuvę, kur jis ėmė gaminti pirmuosius lagaminus su kietomis sienelėmis. Tiesa, iš pradžių Vuitono lagaminai labiau priminė prabangias krovinines dėžes nei lengvus nešiojamus lagaminus. Netrukus ėmė gaminti ir lagaminus, kurių sienelės buvo aptrauktos gelumbe. L. Vuitonas ėmė gaminti naujoviškus lagaminus, kurie buvo lengvi, nepralaidūs vandeniui ir puikiai atrodė. Štai kodėl jie žaibiškai paplito tarp aristokratų ir tapo visų geidžiama preke. Kiti lagaminų meistrai ėmė kopijuoti L. Vuitoną. Jo pagaminti lagaminai labai pagarsėjo, o Luji Vuitono pavardė tapo pasaulinio garso prekiniu pavadinimu ir kartu kokybės ženklu. Užkariavęs Paryžių lagaminais, vos po metų L. Vuitonas atidarė ir pirmąją parduotuvę Anglijoje – Londono Oxford Street gatvėje. Didžiajam meistrui mirus, lagaminų verslą perėmė jo sūnus Georgesas Vuitonas, kuris lagaminų namus pavertė visame pasaulyje garsiu prekės ženklu ir užpatentavo legendinę LV monogramą. Monogramų idėjas Georgesas pasiskolino iš Japonijos ir tolimųjų Rytų meno, dėl kurio to meto prancūzų aristokratai tiesiog kraustėsi iš proto. Be to, Vuitono sūnus nebeapsiribojo vien prabangių lagaminų gamyba, jis pirmasis pradėjo kurti legendines rankų darbo rankines su LV monogramomis.

Louis Vuitton bagažo populiarumo paslaptis – subtilus dviejų elementų suderinimas, funkcionalumo ir nepriekaištingos estetikos sintezė. Šie lagaminai (nors veikiau medinės dėžės su apdaila) evoliucionavo kartu su industriniais pasiekimais ir transporto naujovėmis – čia omenyje turimi ne tik traukiniai ar lėktuvai. Louis Vuitton suprato, kad stilingas krepšys reikalingas ne tik keliaujant į kitą pasaulio kraštą, bet ir išsiruošus į sekmadieninį pikniką su šeima ar draugais. Taip produkcijoje atsirado mažesnės talpos ir įvairesnių formų kelioninės rankinės.

Lagaminų parodoje Raudondvario pilyje rodomas unikalus XIX a. Prancūzijoje pagamintas lagaminas (medinė dėžė su apdaila), kurio dabartinė savininkė – brolių Užbalių giminaitė, Laimutė Marija Rimskienė, gyvenanti Liučiūnų kaime, Kauno rajone. Medinis dėžės karkasas apkaustytas plona skardele, dekoruota išspaustomis reljefinėmis gėlėmis, paspalvintomis ruda ir geltona spalvomis. Dekoras primena Luji Vuitono stilių. Lagaminas jau turi keturis metalinius ratukus ir abiejuose galuose odines rankenas. Kas žino, galbūt šio lagamino meistras tuo metu ir buvo įkvėptas Paryžiuje išpopuliarėjusių L. Vuitono lagaminų? Lagamino prabangi apdaila ir dekoras leidžia manyti, kad šį prabangų daiktą įsigyti galėjo tik pasiturintis asmuo. Kad lagamino pirkėjas neeilinis, patvirtina ir šio eksponato istorija. Šio lagamino savininkas Nepriklausomos Lietuvos karininkas Petras Užbalis (Zablockis) (1904–1991). P. Zablockis gimė Pušinavos k., Šiaulėnų vlsč., Šiaulių aps. 1926 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Studijavo Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyriuje. Pašauktas į Lietuvos kariuomenę 1928 m. įstojo į Karo mokyklą. 1930 m. ją baigė. Kaip pasakoja giminaičiai, tikėtina, kad lagaminą Petrui padovanojo brolis Stasys Užbalis (Zablockis) (1906–1942), studijavęs karo mokslus Prancūzijos Fontenblo artilerijos mokykloje (pranc. École d’Artillerie de Fontainebleau). Tikėtina, kad Stasys, studijuodamas karo mokslus Prancūzijoje, nupirko lagaminą ir padovanojo savo broliui Stasiui. Petras Užbalis šį lagaminą nepaprastai brangino ir važiuodavo su juo visur, kur keliavo.

Ekspozicijoje taip pat galima išvysti generolo Stasio Raštikio (1896–1985) lagaminą, su kuriuo 1944 m. vasarą garsusis karvedys iš Lietuvos iškeliavo į Vokietiją. Šį ypatingą eksponatą 1996 m. Antano ir Jono Juškų muziejui padovanojo anglų kalbos dėstytoja ir vertėja Vijolė Arbas, 1990 m. iš Amerikos sugrįžusi į Lietuvą ir dabar gyvenanti Kaune. Stasys Raštikis mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.

Parodoje galima išvysti ir didžiojo lietuvių keliautojo akademiko prof. Tado Ivanausko lagaminą. Kaip pasakoja T. Ivanausko įdukra Eleonora Baltuškevičienė, su šiuo lagaminu 1931 m. profesorius išvyko iš Lietuvos į ekspediciją Pietų Amerikoje. Jis buvo skirtas asmeniniams daiktams susidėti.

Parodoje iš viso eksponuojami 44 įvairiausi lagaminai ir jų prototipų. Šalia, skrynias primenančių kelioninių talpyklių, rodomi mediniai, iš lentų, medžio faneros rankomis pagaminti, apkaustyti metalo skarda ir kartoniniai, menantys sovietmetį, lagaminai, gaminti pramoniniu būdu.

Zigmas Kalesinskas

Straipsnyje panaudoti šaltiniai:

http://www.kulturpolis.lt/dizainas/prancuzisku-lagaminu-istorijos/

http://psvrb.blogspot.lt/2011/08/louis-vuitton.html

http://www.wikiwand.com/lt/Lagaminas.

http://www.sueddeutsche.de/reise/jahre-bahn-gepaeck-im-wandel-marlene-dietrich-reiste-mit-elefanten-1.1032508

www.sueddeutsche.de/reise/gepaeck-im-wandel-der-zeit-schrank-koffer-schrankkoffer-1.1029916

 

Parodos „Lagaminas“ atidarymas:

2018 m. balandžio 20 d., penktadienį, 17 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Paroda veiks 2018 04 20 – 2018 09 02.

 

Akimirkos iš parodos atidarymo:

Donato Stankevičiaus nuotraukos.