LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS PILIŲ BALTARUSIJOJE PIEŠINIAI
Autorius Sergėjus Veremeičikas (Baltarusija) (kai kuriose bendrijose žinomas W. Ramejka Zaleski vardu)
Gimė 1953 m. Gudijos (Baltarusijos) sostinėje Minske. Baigė valstybinę Gudijos (Baltarusijos) menų Akademiją (белор. Беларуская дзяржаўная акадэмія мастацтваў). Dešimt metų dirbo architektu „Belarusrestauracija“, Šv. Teresės bažnyčios (Ščiučinas), XVI a. Myro pilies restauracijos projektuotoju, Mstislavlio miesto istorinio centro regeneracijos autoriniuose kolektyvuose.
Siekdamas įkurti autorinę vaikų menų mokyklą kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) Užgirio (Zalesės) sodyboje 1989 m. išvyko iš Minsko ir apsigyveno Užgiryje (Zalesėje, šalia Smurgainių). Šioje mokykloje dirbo muziejinės pedagogikos mokytoju. Prie mokyklos įkūrė piešimo studiją „Apolonik“ ir teatro–muzikos studiją „Altanka“.
Teatro kolektyve sukūrė kunigaikščio Oginskio gimtadienio (rugsėjo 25 d.) šventimo scenarijų ir jį įgyvendino M. Kl. Oginskio sodyboje „Šiaurės Atėnai“. Nuo 1990 m. įvyko 16 tokių švenčių.
Projektas „Oginskio keliais“ buvo įgyvendintas vaikų piešimo studijoje „Apolonik“. Vaikų darbų parodos buvo surengtos Užgiryje (Zalesėje), Vokietijoje, Lenkijoje, Italijoje. Studijai „Altanka“ buvo sukurtas muzikinis spektaklis–žaidimas–opera „Vakaras Šiaurės Atėnuose arba Antonkos Sapnas“. Taip pat surengta „Apolonikos“ ir „Altankos“ studijų narių išvyka į Guzovą (Lenkija), kunigaikščio M. Kl. Oginskio gimtinę.
Italų fondo „L‘ARCA“ kvietimu 2000 ir 2011 m. studija „Altanka“ koncertavo Senigalijoje ir Florencijoje, aplankė šv. Kryžiaus (Santa Croce) bažnyčią, kur yra palaidotas kompozitorius Oginskis.
2003 m. leidykla „Kavaler“ išleido Sergėjaus Veremeičiko knygelę „М. Кл. Огинский „Предки. Жизнь в Залесьи. Потомки“ (į lietuvių kalbą knygelė išversta 2008 m.)
Veremeičikas yra Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus lietuvių-gudų projekto „Kunigaikščių Oginskių kultūra ir istorija“ ilgametis dalyvis. Jau ketvirtoji studijos “Altanka“ narių karta lankėsi Merkinėje, Vilniuje, Rietave, Plungėje ir Palangoje.
Nuoširdžių „Oginskių temos“ mylėtojų paramos dėka išleistos dvi mėgėjiškos kompaktinės plokštelės: 2003 m. „Kleckas iš Užgirio, dainos vaikams“ („Зацирка из Залесья, песни для детей“), ir 2010 m. „Užgirio garsai“ („Звуки Залесья“). Po Oginskių idėjos įgyvendinimo, autorius, perėjo į Sapiegų temą – dirbo prie Alšėnų pilies atsatymo darbų, tyrinėjo Gudijos sinagogų architektūrą, po to gilinosi į Radvilų temą. Tai Nesvyžiaus miesto muziejaus ekspozicijos projektas.
Kunigaikščio Povilo Stepono Sapiegos Alšėnų pilies rekonstrukcija
Ši piešinių, eslizų ir brėžinių serija – pirminės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės arklininko kunigaikščio Povilo Stepono Sapiegos (1565–1635) pilies išvaizdos paieškos grafinė iliustracija. Šie ieškojimai yra deduktyvas. Jo fabula – istoriniai inventoriai, planai, piešiniai ir fotografijos. Siužeto faktologija – pilies griuvėsių išplanavimas ir plytų mūras. Paslaptys – archeologijoje, o jo personažai – bokštai, bokšteliai, galerijos, sraigtiniai laiptai, skliautai, pilies barbakanai ir požeminiai praėjimai. Pagrindinis tikslas – pilies architektūrinis portretas, kuris atsirado Alšėnuose XVIII a. pirmajame dešimtmetyje.
Pilies portreto paieška vyko ir anksčiau. Jį atkurdavo tai vienokį (iš tinko) – architekto Santi Gucci vėlyvojo renesanso XVI a. pilį – lenkų Baranuve, tai galantiškame olandiškame XVII a. pilių stiliuje (serijos autorius irgi pradžioje savitai pasidavė šiai „madai“ – žr. rekonstrukcijas 1, 2, 3, 4, 7 – 2011-09-13). Toks mūsų pilies portretas sukurtas 1853 m., atsiradus Vaclovo Dmochovskio etiudui, pieštam stebint pilį iš gamtos, ir 1812 m. – Albrechto Adamo pilies kiemo piešiniui. Šių faktų dėka atsirado, galimybė sukurti variantą su iš esmės kitokia pilies stilistika. Kyla klausimas, kodėl gi 36-erių kunigaikščiui, po 1601 m. piligriminės kelionės į Romą pas popiežių Klemensą VIII, negalėjo kilti ambicinga idėja Alšėnuose pastatyti pilį Respublikos seimams ir karaliaus Žygimanto Vazos vizitui, riteriškame LDK, vėliau gotikiniame „Sapiegų stiliuje“? Tokio stiliaus ypatybės – raudono plytų mūro derinimas su baltomis tinkuotomis nišomis, piliastrais, langų užkarpomis ir juostų dekoru. Jo analogai – Šventos Dvasios cerkvė Kodene, Lenkijoije, (1513–1520 m.), statyta vadovaujant Bogdanui Sapiegai ir šv. Jono Krikštytojo bažnyčia Zapyškyje (Sapiegiškyje) šalia Kauno. Žinoma, čia tikrai gali kilti prieštaravimų…
Suprantama, kad tokia Povilo Sapiegos idėja apie „protėvių stilių“, tikriausiai, prieštarautų jo pusbrolio – LDK kanclerio kunigaikščio Leono Sapiegos (1557–1633) architektūriniam skoniui, kuris Ružanuose (Gudija/Baltarusija) pasistatė baroko stiliaus rūmus su prabangiomis flankuojančiomis kolonadomis. Nors LDK kancleris 1623 m. jau baigė eiti savo pareigas, tikriausiai, visgi apdovanojo Alšėnų pilies savininką tais pačiais 1623 m. – LDK arklininkas kunigaikštis Povilas gavo LDK pakanclerio urėdo pareigybę. Tačiau visa tai tik sąmprotavimai.
O žiūrovų atsakymai į mūsų atkurtą ar sukurtą pilies portreto variantą (logiški ar emociškai pagrįsti, neigiami ar teigiami) – pačių žiūrovų vertinimo reikalas. Toks Alšėnų pilies rekonstrukcijos vaizdas–projektas, kokį pateikiame rodomuose piešiniuose ar rekonstrukciniuose brėžiniuose šioje parodoje, buvo kuriamas globojant Gudijos/Baltarusijos ICOMOS, pagal respublikinę programą „Gudijos/Baltarusijos pilys“.
Ramejka Zaleski
Parodos atidarymas: 2020 m. liepos 6 d., pirmadienį, 14 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.
Renginio metus bus filmuojama ir fotografuojama. Parodos atidarymo renginys nemokamas.
Paroda veiks 2020 07 06 – 2020 08 16.