LEONORA KUISIENĖ
Meninės knygrišystės paroda „Kloto“
Knygrišyba, kaip amatas ir menas, žinoma nuo žilos senovės. Jos kelias beveik toks pat ilgas ir vingiuotas, kaip ir pačios knygos. Pirmosiomis knygrišystės apraiškomis laikomi senovės romėnų diptichai – vaškuotos lentelės užrašams, įrištos į puošnų, dažniausiai drožinėto dramblio kaulo viršelį. Įrišęs knygą ir pradėjęs puošti jos viršelį, amatininkas virsta kūrėju, o knygos įrišimas tampa meno kūriniu. Mūsų laikais, kuomet spausdinto žodžio tradicija vis labiau išstumiama elektroninių knygos pakaitalų, knygrišybos tradicija taip pat palengva grimsta užmarštin. Senovėje buvusi kasdiene būtinybe šiandien ji tampa egzotika ir prabanga, imlia knygrišio laikui, atsidavimui, kruopštumui. Be kita ko, tai išties prabangus užsiėmimas, o ir vietų, kuriose to galima išmokti, mūsuose tėra labai nedaug. Visgi šios meno šakos egzotiškumas turi daug žavesio. Nūdieniame perteklinės informacijos amžiuje žmogus vis labiau ima ilgėtis kažko jaukaus, malonaus, dvelkiančio egzotika ir laiku, kuris neskubina, ragindamas lėkti užsiimti praktiškesniais dalykais, o sustoja, leisdamas pasidžiaugti žavingomis akimirkomis, sustabdytomis L. Kuisienės įrištose knygose.
Pagrindinė Leonoros veiklos sritis – konceptualioji, eksperimentinė knyga, knyga-objektas, knyga-idėja, kurioje svarbiausia − minties raiška, jos fiksacija ir žiūrovus įtraukančiame procese gimstančios interpretacijos. Tačiau ne mažiau čia svarbi ir tradicinė meistrystė. Net tuomet, kai nutolstama nuo tradicinės knygos, norima išlaikyti ir technines knygrišybos subtilybes. Autorė yra puikiai įvaldžiusi kone visas įmanomas knygrišybos ir meninės odininkystės technikas nuo Lietuvos knygrišyboje beveik nebenaudojamos auksavimo technikos, nepriekaištingai įvaldytų odos raukimo, karpymo, tonavimo, deginimo, reljefų, graviūros technikų bei tradicinių rišimo būdų ir įvairiausių jų interpretacijų iki autorine technika kuriamų odos skulptūrų. L. Kuisienė odinių knygų viršelius apipavidalina nenaudodama presuojamų klišių, ji viską iškalinėja kaltuku. Pagal savo pasaulėjautą knygrišė jaučiasi gimusi 19 amžiuje, dėl to ir pasirenkamos technikos bei kūrinių stilistika dažnai yra tarsi to laiko blyksnis dabartyje.
Paroda „Kloto“ – penktoji menininkės personalinė paroda. Joje eksponuojamos 35 per pastaruosius penkerius metus L. Kuisienės sukurtos knygos. Paroda pavadinta vienos iš trijų likimo deivių moirų vardu, kurios garbei įrišta knyga yra ekspozicijos išeities taškas, lemiantis visą lankytojo kelionės po parodą eigą. Kloto – gyvenimo verpėja. Autorė šią Dzeuso ir Temidės (arba Anankės) dukterį neatsitiktinai pasirinko pirmąja parodos stotele, mat kūryba Leonorai yra nelyginant Kloto rankose laikoma verpstė, kurios ašis – pats gyvenimas. Meninius sumanymus tiesiogiai veikia autorės gyvenimiškos patirtys ir sapnai, o kūrybiniai sumanymai į naujas aplinkybes stumia kasdienę rutiną. Net ir pačios ploniausios gyvenimo ir kūrybos gijos savo daugiasluoksniškumu įtakoja naujas patirtis. Kūrybinės gijos sieja parodą „Kloto“ su ankstyvesnėmis autorės parodomis „Durys“, „Tarp sapno ir tikrovės – Vilko valanda“, „Laikas“ ir „Duoklė mūzoms“. Visos šios parodos yra tarsi neišvengiama, iš aukščiau nulemta viena kitos seka. Pavyzdžiui, parodoje „Duoklė mūzoms“ jau eksponuotos tragedijos ir komedijos mūzos „Melpomenė“ ir „Talija“ parodoje „Kloto“ sudaro prasmingą draugiją teatro režisieriaus Vytauto Balsio knygos „Ugnies kalavijas“ meniniam įrišimui. Sąsajų su šiuo istoriniu romanu apie 1863 metų sukilimą turi ir istorijos mūzai Klio skirta knyga.
Prasminės gijos jungia ir Vytauto Stankaus knygą „Keliamieji metai“ su astronomijos ir astrologijos mūzai Uranijai skirta knyga, nes laiką skaičiuojame stebėdami Dangaus kūnus. Knygoje „Uranija” mišriomis grafikos bei popieriaus sendinimo technikomis nubraižyti žvaigždynų žemėlapiai, įspausti zodiako ženklų simboliai. Turinys gali būti skaitomas, peržiūrimas ir atvirkščias. Taip stengtasi simboliškai pabrėžti priešingus pasaulio polius.
Parodoje „Duoklė mūzoms“ jau buvo eksponuota ir mūzai Polymnijai skirta knyga. Polymnija – lyrinės poezijos, šventų himnų bei iškalbos, taip pat ir geometrijos, meditacijos bei žemdirbystės mūza. Jai įrišti L. Kuisienė pasirinko sudėtingą Rubiko kubo formą. Galvosūkį sprendžiantis žmogus, anot menininkės, savo rimtumu tampa labai panašus į simbolinį susimąsčiusios Polymnijos vaizdavimą, o ir pati Rubiko kubo konstrukcija yra kubo – geometrinės figūros – formos, sudarytos iš daugelio mažų kvadratėlių. Rišant šią knygą-objektą, menininkei, kuri ne kartą yra pabrėžusi, jog kiekvienas kūrybinis aktas jai tampa išeities tašku naujam minties blyksniui, gimė nauja idėja – fotografijų ciklas, kuriame rašytojai būtų įamžinti ieškantys Rubiko kubo sprendinių, taip tarsi sujungiant viename kūrinyje abi Polymnijos globojamas sritis. Pirmuosius šio ciklo žingsnius – fotografijas – buvo galima išvysti meninės knygrišystės parodoje „Duoklė mūzoms“, o parodoje „Kloto“ eksponuojama tolesnė šio projekto tąsa – fotografijose įamžintų rašytojų knygų meniniai įrišimai.
Iš knygos-objekto „Polymnija“ išsirutuliojęs L. Kuisienės leidžiamų mažo tiražo meniškai įrištų knygų ciklas „Polymnijos įkvėptieji“ ypatingas ne tik aukšta menine verte, bet ir jame įprasmintu ryšiu tarp rašytojų, kurių knygas menininkė įrišo bei jos pačios vidinio pasaulio. Atrodo, jog net atsitiktiniai autorių pasirinkimai likimo deivės Lachesės nulemti iš anksto. Ne veltui šiai moirai ir viena Leonoros knyga dedikuota. Štai Donaldas Kajokas – Vytauto Stankaus knygos redaktorius (parodoje eksponuojamos D. Kajoko „Sapno mechanika: 36,6 ° C“ ir V. Stankaus „Keliamieji metai“), Vytautas Stulpinas, kurio knyga netrukus bus įrišta – Gvido Latako knygos redaktorius (parodoje eksponuojama G. Latako „Salos“). Manto Balakausko knygos pavadinimas „477“ sietinas su 477 m. e. m., kuomet užleisdama vietą naujiems žmonėms ir laikams, žlugo Romos imperija, į kurią kūryboje taip mėgsta gręžtis pati knygrišė, vis sužavėdama motyvais iš antikos, graikų-romėnų laikų. Pažymėtina, kad šią knygą Leonora ne tik įrišo, bet ir piešė jai iliustracijas.
Likimo linija ryški ir knygoje-objekte „Metraštis“, kuriame įrišta virš 13000 puslapių, t. y. tiek dienų, kiek laiko Leonora nugyveno iki idėjos gimimo. Knygoje pažymėtos reikšmingos pažintys, įrašai apie draugus, kurie, anot knygrišės, jos gyvenime atsirado kaip toje Karlo Gustavo Jungo mintyje, jog mums svarbių žmonių vardai jau nuo seno įrašyti mūsų likimo knygoje, todėl pažintis su jais mums būna tolygi prisiminimui.
Parodoje suskamba ir karantino laikotarpio, kuomet įrišta nemaža dalis parodoje eksponuojamų knygų, atgarsiai. Vienatvės, priverstinės izoliacijos, senkančių kantrybės likučių emocijomis paženklinti kūriniai įamžina šį keistą laiką. Tai ir knyga-objektas „Kantrybės taurė“ – mažų knygučių prikrautas stiklinis indas, ir laidinio telefono formą įgavusi „Izoliacija“, ir „28 karantino dienos“. Šią temą tarsi pranašas iš praeities atliepia ir kiek anksčiau sukurta Rainerio Marijos Rilkės „Vienatvė“. Tai – vieno eilėraščio knyga, kurios lapus atstoja odos juostelės su R. M. Rilkės kūrinio fragmentais, simboliškai ištekančios eilėraščiu į skaitytojo indą.
2020-aisiais tautodailės metams pažymėti sukurta knyga-objektas „Joninės“ – valties formos vežimaičiu besivažinėjanti saulutė, kurios spinduliai sudaryti iš atskirų mažutėlyčių knygučių. Tokį turinį įtakojo lietuvių mitai ir liaudies dainos apie Saulės kelionę, kur Saulutė dieną ratukais važinėja, o naktį laiveliu plaukia. Mitologinėmis įžvalgomis paremtas ir kraštotyrininkės Astos Jankeliūnienės knygos „Atbėgsiu bangele“ įrišimas. Ši knyga, kaip ir Vilmos Kilinskienės „Kazimieras Stabrauskas – M. K. Čiurlionio mokytojas“ turi ir dėžutę. Pastarosios knygos dėžutės apipavidalinimą nulėmė simbolistinė, vizionistinė, ezoterizmu persmelkta K. Stabrausko tapyba, tačiau vizijų, paralelinės tikrovės, sapno tema svarbi ir kituose L. Kuisienės įrišimuose, ypatingai D. Kajoko ir Anos Lu knygų apipavidalinime.
Parodą vainikuoja gyvenimo nutraukėjos moiros Antropės vardu pavadinta knyga-objektas. Karo Ukrainoje fone gimę apmąstymai apie gyvenimą, vertybes, socialinius ryšius paskatino mintis apie šios moiros veiklos sritį. Na o vienijančią giją tarp visų parodos eksponatų kuria ne tik Kloto verpiamas siūlas, matuojamas gyvenimą lemiančių Lachesės rankų bei nukerpamas nepermaldaujamų Antropės žirklių. Svarbi rišančioji parodos gija yra odė žmogiškumui. Ryškiausia nata ji suskamba Čijunės Sugiharos veiklos Kaune aštuoniasdešimtmečiui paminėti sukurtoje knygoje-objekte „Didieji žmonės“. Šis knygrišės kūrinys užėmė pirmą vietą 2021 m. Ročesterio ir Monro grafystėje vykusioje kasmetinėje tarptautinėje knygų meno parodoje (joje eksponuoti 73 kūriniai iš 8 valstybių).
Juodi knygos puslapiai – tai tamsiausi žmonijos istorijos puslapiai: karas ir holokaustas. Čijunė Sugihara šiame kontekste atskleidžiamas kaip gėrio ir šviesos šaltinis, išgelbėjęs tūkstančių žydų gyvybes. Šis vilties sklidinas liudijimas prasminėmis gijomis persipina su deivės Antropės vardu pavadintos knygos meniniu sprendimu, pabrėžiančiu, jog iš to, kas nutrūksta, visada gimsta kažkas naujo. Net didžiausias sutemas anksčiau ar vėliau prasklaido šviesos spindesys.
Menotyrininkė Vilma Kilinskienė
Paroda Kauno rajono muziejuje veikia 2022 06 10 – 2022 07 03.
Parodos atidarymas 2022 m. birželio 10 d., 18:00 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje. Renginio metus bus filmuojama ir fotografuojama. Parodos atidarymo renginys nemokamas.
Dalijamės akimirkomis iš 2022 m. birželio 10 d. įvykusio parodos atidarymo. Fotografijų autorius Donatas Stankevičius.
