Manto Mikulevičiaus žalvario miniatiūrų paroda – „Iš toli sugrįžta saulė…“

Šios parodos kūrinių atsiradimo priešistorę M. Mikulevičius sieja su Kauno karilionu. Kadaise aplankytas varpų muzikos koncertas taip paveikė, kad kilo noras pačiam sukurti varpą. Įdėjus nemažai pastangų, tai pavyko ir idėja varpą dekoruoti lietuviškomis saulutėmis išsirutuliojo į naują sumanymą, kuris, kaip pats menininkas teigia, tapo „tiltu“ į miniatiūrinių, lietų iš žalvario saulučių kūrybinį procesą.

Senojoje lietuvių tradicijoje – saulė laikoma šviesos, ugnies simboliu ir siejasi su neišsenkančia gyvybės energija. Kryždirbystėje ji buvo vaizduojama, pasitelkiant augalų, geometrinių formų ornamentus, kilusius iš gamtos vaizdinių, vėliau juos imta derinti su krikščioniškaisiais simboliais. Tad kryžius-saulutė, kartu, yra senojo lietuvių tikėjimo, garbinusio gamtą ir jos reiškinius bei krikščioniškojo pasaulio elementų dermė. Dar 2001 m. į žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą (UNESCO) įtraukta lietuvių kryždirbystė, daugybę metų buvo nenutrūkstanti gyvoji tradicija, tikinčiam lietuviui – labai reikšminga. Tad ir išraiškingose metalinės saulutės formose, jos raštuose buvo užkoduota daugybė prasmių ir paslapčių. Kadaise saugojusios, teikusios vilties ir nusiraminimo jausmus, garbinusios ir įamžinusios saulutės, gali būti įkvėpimo šaltiniu šiandienos menininkams.

M. Mikulevičius, apie tai, ką jam reiškia saulutė, teigia: „Man tai – grožio simbolis. Tobulos savo formomis, raštais, simboliais, energetika. Saulutę suvokiu kaip simbolį, nešantį sėkmę, saugantį nuo blogio. Tai krikščioniškosios ir liaudiškosios tradicijos (apipintos pagoniškojo tikėjimo bruožais) samplaika, perteikianti tikėjimo ir gamtos grožį“. Tuo pačiu, autorius mano, kad šiandieninėje visuomenėje tradicinė lietuviška saulutė yra praradusi savo svarbą. Galbūt taip yra dėl pakitusių laikmečio vertybių (vartotojiškumas), požiūrio (etninės kultūros nuvertinimas), tikėjimo (religijų gausa) kaitos.

M. Mikulevičius, kalbėdamas apie tradicinius lietuviškus simbolius, iškelia ir, šiandien itin aktualią, emigracijos temą, kuri yra palietusi, bene, kiekvieną iš mūsų: „subjektyviai samprotaudamas manau, kad domėjimasis tautodaile įgauna vis didesnį reikšmingumą, kurį siečiau su emigravusiųjų ilgesiu gimtinei. Svetur išvykę tautiečiai ilgainiui išgyvena stiprų namų ilgesį, parsivežtas suvenyras (verpstė, sodas, rūpintojėlis, saulutė ir t.t.) aiškiai atspindintis gimtojo krašto kultūrinę tradiciją, – primena gimtinę, artimuosius, ramina“. Tad nenuostabu, jog lietuviškų tradicijų įkvėpti meno kūriniai tampa ypač reikšmingi žmogui, nutolusiam nuo savo šaknų.

 „Iš toli sugrįžta saulė…“ – pirmoji personalinė autoriaus žalvario miniatiūrų paroda. Čia eksponuojama 16 išlietų saulučių (dalis – subtiliai pateiktos medžio rėmeliuose, dalis – kaip elegantiškas kaklo papuošalas), taip pat du metalo varpai. Saulutėse naudojami ornamentiniai raštų, augalų motyvai – žvaigždutės, širdelės, mėnulis, kryžius, gėlės (tulpės, lelijos), įvairios šakelės. Ir visa tai – tradiciškai – apsupta saulės spindulių. Kuriant daugiausia remiamasi tradicinėmis, nusistovėjusiomis jų formomis (pvz., kūrinys, kuris yra autoriaus pažįstamo kalvio kurtos saulutės miniatiūrinė kopija), vietomis nevengiama ir improvizacijos.

Mantas Mikulevčius (g. 1973 m.) – Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, kurio polinkis į meną, kūrybą formavosi nuo mažumės, augant nuolat menine veikla užsiimančioje šeimoje (mama – solinio dainavimo specialybės žmogus, tėtis – aktorius (be to, abu tėvai – tautodailininkai), seneliai (tėčio tėvai) – skulptoriai). Šeima jam visuomet suteikė galimybę prisiliesti tiek prie liaudies tiek prie profesionaliojo meno. Tai rodo, jog ši paroda sukurta, remiantis daugelio metų patirtimi, tikrais savo išgyvenimais, nepaviršutinišku prisilietimu prie savo ištakų.

Šia paroda norima ne tik atskleisti tradicinių saulučių vizualinį grožį, formų įvairovę, gvildenti jos nešamas prasmes, bet kartu ir kelti klausimus: ką šiandien mums reiškia senosios tradicijos? Kokią vietą mūsų gyvenime užima etninė kultūra? Ar daugybę amžių iš kartos į kartą perduodami simboliai svarbūs tampa tik ilgesio kankinamiems emigrantams? Ar jie reikalingi ir brangūs čia gyvenantiems? Tai -miniatiūros, keliančios esminius klausimus, susijusius ne tik su mūsų šalies praeitimi, bet, kaip ir užkoduota plačiaprasmiame parodos pavadinime – „Iš toli sugrįžta saulė“, viltingai nuteikiančios ateičiai.

Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė