„Meilių Saulės“ – dedikacijos praeičiai, dabarčiai, ateičiai…
Meninė kūryba – viena iš daugybės meilės išraiškos formų, neretai prasiveržianti spontaniškai ir netikėtai, tarsi ugnikalnis. Panašios jėgos paveikta gimė nauja paroda, subtiliai įsiliejusi Raudondvario dvaro rūmų rūsio interjere. Tai – dviejų – praeities ir šiandienos kūrėjų iš Kauno sąsajas liudijanti ekspozicija „Meilių Saulės (dedikacijos)“. Joje – menininko Manto Mikulevičiaus bronzos saulučių miniatiūros ir jų atsiradimą lėmę, nepelnytai primiršto interjero architekto, dizainerio bei pedagogo Jono Virako (1905-1988) eskizai.
Pradinis impulsas šiai M. Mikulevičiaus parodai kilo, kai jo krikštamotė, J. Virako dukra Eglė Virakaitė, padovanojo šūsnį savo tėvo eskizų: „sklaidydamas Jono Virako brėžinius, eskizus, piešinius, pajutau žmogaus saviraišką, kupiną tyriausios meilės – žmogui, gamtai, tėvynei, pasauliui“, – sako menininkas. Šie, kruopščiai, su didžiuliu polėkiu atlikti darbai buvo tokie paveikūs, kad įkvėpė Mantą sukurti eskizus savo, jau daug metų, plėtojamai temai – metalo miniatiūroms – saulutėms. Eskizai buvo atidėti į stalčių, bet žinia apie vyresnėlės dukros vestuves pakylėjo, ir, kartu, sužadino impulsą, suteikusi jėgų ir nulėmusį idėjos paleidimą į gyvenimą (šio įvykio paveikta gimė saulutė dedikuota dviejų žmonių meilei).
Taip, galima sakyti, meilės praeičiai ir dviejų žmonių jausmų įkvėptas, išsivystė naujas saulučių miniatiūrų spektras, kuris, Manto sumanymu, kartu su saulutes inspiravusiais J. Virako darbais pristatomas svarbią dieną – per dukros vestuves Raudondvario pilyje. Ypatinga proga, subtili vieta, ir, po daugiau nei 20 metų, vėl viešai rodomi J. Virako darbai (bene prieš dvidešimtmetį jo paroda eksponuota Kauno paveikslų galerijoje), bei jų dvasios pripildytos Manto miniatiūros – moderni klasika, talpinanti savyje praeities atgarsius. Visa tai primena, kad tikrų menininkų kūryba – gali daryti poveikį, net ir praėjus daugybei laiko po to, kai jų pačių nelieka. M. Mikulevičius parodos nevadina duetu, tačiau J. Virako eskizai šioje parodoje yra neatsiejami kaip pirminis inspiracijos šaltinis.
J.Virakas – reikšmingas, tačiau vis dar nelabai gerai visuomenei pažįstamas architektas, pasižymėjęs Kauno interjeruose, kurių dalis, deja, sunaikinta (Kauno kavinės „Tulpė“ interjero rekonstrukcija, 1954 m.). Jo kūrybos gyvai galima pamatyti tokiuose objektuose, kaip Nacionalinis Kauno dramos teatras, kur išsaugoti jo kurti šviestuvai, taip pat – Kauno centrinio knygyno interjeras ir kt. Neabejotina svarba čia tenka ir išlikusiems jo interjerų, baldų, detalių eskizams bei piešiniams (jų tyrinėjimą kuruoja menotyrininkė Miglė Banytė). Jis rėmėsi liaudies meno formų pavyzdžiais, stilizavo, interpretavo, preciziškai jungė ir konstravo. Autoriaus biografija, tiek asmeninė, tiek profesinė – turtinga, nevienalytė, paliečianti ir tarpukario Kauno gyvenimą, ir tremtį Vorkutoje, iš tremties grįžusiojo dalią ir t.t. Ateityje J. Virako kūrybos tyrimai gali atskleisti naujų faktų, reikšmingų istorijai, o pats kūrėjas tapti vienu iš ryškesnių miesto tapatybės simbolių.
M. Mikulevičiaus saulutės, eksponuojamos šioje parodoje – laisvesnės traktuotės, subtilesnės, lyginant su ankstesne kolekcija. Naujieji darbai, kartu atrodo ir archaiški, ir šiuolaikiški, galbūt dėl abstraktesnių nei įprasta formų, smulkūs, tačiau nenudailinti ir nenugludinti, čia mažiau dėmesio detalėms. Greičiau, pasirenkamas vienas akcentas, kuris ir atspindi visą kūrinio prasmę. Pvz., eglutės ar tulpės motyvas, kurį išdailintą taip mėgo naudoti J. Virakas. Mantas jos formas suabstraktina, bet mes vis dar galime atpažinti, jog tai tulpelė. Įsikvėpęs virakiškos estetikos, išlaikydamas lietuvišką dvasią, atsiremdamas į mūsų kultūrinį paveldą, jis juda link abstraktesnio išraiškos būdo. Šią saulučių kolekciją jis pats laiko brandesne, artima jo paties meninimam suvokimui.
Meilė – plati tema, kurios dar neišsėmė milijonai pasaulio kūrėjų – rašytojų, dailininkų ir kt. Pats Mantas sako: „meilę suvokiu kaip jausmą, kai norisi stengtis dėl kito, nieko už tai nesitikint. Tai gali būti ne tik žmogus, bet ir gamtos objektas, reiškinys“. Savo kūriniais jis kalba apie sąsajas su praeitimi, ryšius tarp žmonių, skirtingų kartų kūrėjų. Išreikšdamas pagarbą J. Virakui, Mantas akcentuoja ir kitą svarbų parodos aspektą – dauguma saulučių gimė kaip dedikacijos konkretiems žmonėms ar reiškiniams, palietusiems menininko būtį. Tarp dedikacijų – Lietuvos-Vokietijos dailininkei ir poetei Aldonai Gustas, mokslininkei Birutei Galdikas, pianistei Ramintai Lampsatytei, galerininkei Lolitai Vyžintienei, dailės mokytojai Onutei Leonavičiūtei, taip pat – jau minėtai krikštamotei, sužadinusiai šio kūrybinio etapo pradžią ir kt.
Yra ir kiek abstraktesnių dedikacijų, siejamų su tam tikrais reiškiniais, kaip antai – Nidai ir Baltijos jūros saulėlydžiui. Taip pat – motinystei kaip tokiai. Mantas su ypatinga pagarba žvelgia į motinų pastangas ir atsidavimą, jam tai ne mažiau svarbu nei reikšmingiausi pasaulio žygdarbiai: „Saulutė, dedikacija mamoms“ kūrinys, kuriame sugulė mano močiutės Onutės (mamos mamos) gyvenimo išmintis. Ji sakydavo, kad sunkiausias darbas šioje žemėje – užauginti dorą, mylintį, gerą žmogų. Tada tik girdėjau tą frazę, o dabar ją suprantu ir labai branginu“. Šios dedikacijos tai – raktas į Manto meninės pasaulėvokos ir kūrybinio įkvėpimo šaltinius.
Dar vienas gana subtilia dedikacija pasižymintis darbas – „Čiurlionio špagos“, kurio linijos primena sukryžiuotas špagas. Jis liudija dar vieną, galbūt nedaugeliui žinomą ir gana netikėtą dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio talentą/pomėgį – fechtavimąsi. Kauno M. K. Čiurlionio draugijos, kurios narys yra ir M. Mikulevičius, iniciatyva, 2025 m. M. K. Čiurlionio vardu pavadintas fechtavimosi turnyras Druskininkuose, o saulutė „Čiurlionio špagos“ įteikta kaip apdovanojimas I vietos laimėtojams.
Lietuvių etninė kultūra, kryždirbystė užkoduota lietuvių genetikoje. Kadaise išleista dailėtyrininko A. Andriuškevičiaus knyga „72 lietuvių dailininkai – apie dailę“ atskleidė, kad didžioji dalis ten pasisakiusių lietuvių menininkų liaudies meną laiko labai reikšmingu jų pasaulėžiūrai ir kūrybai. Tą liudija ir J. Virako darbai. Taip pat ir M. Mikulevičius – jis ypač veiklus šiandienos kūrėjas, pro kurio akis nepraslysta įvairūs kultūros reiškiniai. Jis geba sukurti tiek prasmių, delne telpančioje bronzinėje saulutėje, kuri – tarsi priminimas apie turtingą mūsų kultūrą ir meilės žmonijai išraiška.
Kūrėjai savo parodomis dažnai mums primena elementarius dalykus, reiškinius, siūlo iš naujo juos permąstyti, pateikdami naujuose kontekstuose. M. Mikulevičiaus idėja parodoje kartu pristatyti ir J. Virako kūrybą, parodant jos poveikį per savo asmeninę patirtį yra geras to pavyzdys ir leidžia mums geriau suprasti, kaip svarbu žinoti istoriją, saugoti kūrėjų atminimą. Ši paroda – galimybė pergalvoti savo ir kitų egzistenciją, pasinerti į prasmės paieškas. Kartu tai – džiugi proga susitikti, pabūti meilės kupinoje atmosferoje, kuri, šio pasaulio negandų ir žiaurumų fone, kartais priblėsta. „Meilių Saulės“ – ne tik apie meilę, bet ir pagarbą praeities kūrėjams, savo kultūrai, apie dabarties ir praeities ryšius bei kitas vertybes.
Menotyrininkė Miglė Morkūnaitė-Vervečkienė