Skulptorės Natalijos Luščinaitės – Krinickienės skulptūrų  paroda

„Regėjusi romantišką pasaulį“

Skulptorės Natalijos Luščinaitės – Krinickienės (1901–1998)  kūrybinė biografija siejama su Kauno meno mokykla – reikšmingiausia tarpukario valstybine mokymo įstaiga. Šioje mokykloje ji lankė skulptūros studiją, kuriai vadovavo žymūs Lietuvos dailininkai Kajetonas Sklėrius ir Juozas Zikaras. Studijuodama susipažino su  tautinio meno bruožais ir pažangiausiomis to meto Vakarų Europoje sklandžiusiomis moderniojo meno idėjomis. 1931 m., baigusi  meno mokyklą, N. Luščinaitė aktyviai įsijungė į to laikotarpio Lietuvos dinamišką  kūrybos pasaulį.

Paroda Kauno rajono muziejuje „Regėjusi romantišką pasaulį“ surengta prisimenant skulptorės kūrybą, priartinančią prie Lietuvos tarpukario dailės ištakų. Čia eksponuojami kūriniai atspindi svarbiausius skulptorės kūrybinio kelio etapus, kūrybinius siekius, kuriuos, deja, negailestingai gniuždė nepalankiai susiklostę politiniai įvykiai, juos lydėjusi okupacinė ideologija. Dailininkė tarsi nugyveno du gyvenimo tarpsnius, kurių pirmasis siejasi su kūrybinio kelio pradžia, antrasis – menininkę jau gerokai nutolinęs nuo jaunystės idealų.

Šiandien smalsu pažvelgti į kompoziciją „Nemuno ir Neries santaka“ – skulptūrą, eksponuotą I-joje Lietuvos moterų dailininkių meno parodoje 1937 m. Kaune, apie kurią Vydūnas rašė: „Čia ypačiai giliai išreikštas visiškas moters atsidavimas ir kartu jos pritraukimas“. Šioje skulptūroje, apdainuojančioje dviejų didžiųjų Lietuvos upių susitikimą, turinio emocinė įtampa perteikta per sudėtingą figūrų silueto piešinį ir masyvų konstrukcinį pagrindą.

Ir vėliau, kasmet organizuojamose apžvalginėse bei teminėse dailės parodose, N. Luščinaitės kūriniai, pasižymintys plastikos raiška ir dvelkiantys romantiška gaida, nelikdavo nepastebėti. Kūrinius ženklinanti lyrinė nuotaika įžvelgiama ir kompozicijų sandaroje, ir figūrų, draperijų plastikoje, kylančios ar krintančios bangos lūžyje.

Kompozicijoje „Motinystė“ ne tik atsiskleidžiamas individualus kūrėjos santykis su vaizduojamuoju objektu, jausmingai įpinant asmeninius išgyvenimus, bet ir įsitvirtina menininkės pamėgta dviejų figūrų – moteriškojo ir vyriškojo prado susiliejimo emocinėje raiškoje tema.

Skulptūroje „Sėk sūneli“ atsispindi tarpukaryje  pakylėtai reiškiama tautiškumo tema. Ši skulptūra 1938 m. eksponuota IV-oje rudens dailės parodoje, skirtoje Lietuvos nepriklausomybės 20-mečiui paminėti, Katalikų veikimo centro Vyriausiosios valdybos apdovanota premija.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu, N. Luščinaitės – Krinickienės romantinio polėkio kūriniai nebeatitiko laikmečio ideologinės sampratos, ir skulptorė, neatsižadėdama savosios kūrybos nuostatos, užsisklendė savyje ilgiems dešimtmečiams.

Tik 1979 m. skulptorė vėl surado jėgų sugrįžti į kūrybos pasaulį – iš gipso, marmuro masės sukūrė daugiau nei dvidešimt ilgus metus svajose regėtų kompozicijų. Formos ir turinio vienybe pasižyminčiuose kūriniuose „Eglė žalčių karalienė“, „Neris“, „Neringa“, „Dubysa“, „Šaltinėlis“ ji išryškino romantizuotos, realistinių formų figūros ir ekspresyviai išreikštos bangos kontrastingą priešpriešą, tarsi perduodama žinią apie asmeninį ir kūrybinį gyvenimą palietusius skaudžius išgyvenimus.

Šiandien mums, gyvenantiems šiuolaikinio, konceptualaus meno apsuptyje, N. Luščinaitės – Krinickienės kūriniai primena jau į užmarštį nustumtą  juslinės grožio išraiškos galią.

Rūta Marija Purvinaitė

Menotyrininkė, parodos kuratorė.

 

plakatas2

 

.

Nuotraukos Donato Stankevičiaus