„Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų ir Centrinės Europos bei Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Bene svarbiausias žydų kilmės menininkų traukos centras buvo garsioji Vilniaus piešimo mokykla, kuri turėjo tvirtą stipriausios dailės institucijos reputaciją. Jos kultūrinis statusas žydų bendruomenėje buvo toks aukštas, kad emigravę į Vakarus jos auklėtiniai savo prisiminimuose vadina ją „Vilniaus dailės akademija““, – knygoje „Litvakų dailė L’École de Paris aplinkoje“ rašo akademikas A. Andrijauskas.
Akademikas pabrėžia, kad litvakų indėlis į moderniosios dailės istoriją labai reikšmingas, nes Litos kultūrinėje erdvėje minėtu laikotarpiu iškilo daug talentingų litvakų dailininkų, kurie gavo puikų profesinį išsilavinimą prestižinėse dailės akademijose ir dalis jų, dirbdami pedagoginį darbą, ruošė ar kitais būdais veikė naują litvakų dailininkų bangą, vėliau įsiliejusią į l’ecole de Paris. Tarp litvakų l’ecole de Paris daugiausia buvo išeivių iš įvairių Vilniaus dailės mokyklų, dažniausiai – garsiosios Vilniaus piešimo mokyklos. Tame tarpe ir parodoje Kauno rajono muziejuje pristatomi Ch. Soutine’as, E. Mane-Katzas.
Siekdamas praplėsti ir pagilinti litvakų kūrybos pažinimą Lietuvoje, Kauno rajono muziejus, bendradarbiaudamas su iš Kauno kilusiu žymiu Niujorko gydytoju kineziterapeutu, meno kūrinių kolekcionieriumi Shmueliu Tatzu nusprendė 2024 m. organizuoti net trijų parodų ciklą skirtą litvakų dailei pristatyti. Šioje – jau trečiojoje Kauno rajono muziejuje organizuojamoje litvakų dailės tradicijai skirtoje parodoje, greta Emmanuelio Mané-Katzo, litvakų tapybos genijaus Chaïm Soutine’o drobių, lankytojų dėmesiui pirmą kartą plačiai pristatomi aistringo jo sekėjo, vieno iškiliausių litvakų dailininkų Theo Tobiasse darbai.
Chaimas Soutine’as (Chaïm Soutine)
Ch. Soutine’as (1893–1943) gimė vakarų Rusijos lietuviškoje dalyje (dabar Baltarusija). Visa Ch. Soutine’o vaikystė praėjo Smilovičių štetle, Vilniaus gubernijoje, kur buvo laikomasi ortodoksinių tradicijų, tačiau dailininkas priešinosi griežtai aplinkai ir tradicijoms, sinagogoje nenorėjo lenktis, tyčia pakeldavo galvą.
Ch. Soutine’o kūrybinis kelias prasidėjo Vilniaus piešimo mokykloje, kur gavo profesionalius dailinininko parengimo pradmenis ir pradėjo skleistis kaip daug žadantis tapytojas. Jo asmenybei būdingas stiprus meninis angažuotumas, nenumaldomas noras visomis galiomis įsijungti į naujo meno sąjūdį skatino veržtis į internacionalinį moderniojo meno talentų susibūrimo centrą – Paryžių, kuris iš Lietuvos atvykusiam jaunuoliui atvėrė naujus kelius į pripažinimq ir meno pasaulio pažinimą. Būtent todėl, jau ir vienu įtakingiausių bei mistiškiausių tarpukario Prancūzijoje dirbusių menininkų Vakarų dailės tradicijoje laikoms Chaimas Soutine’as visiems prisistatydavęs esantis iš Vilniaus.
Prof. A. Andrijauskas teigia, kad „įvairiuose Ch. Soutine’o kūrybai skirtuose tekstuose nuolat kylanti polemika dėl dailininko santykio su litvakų kultūros tradicija yra neatsitiktinė, – ji yra raktas į šio dailininko ir kitų jo aplinkos tapytojų kūrybos savitumo pažinimą. Retrospektyviai žvelgiant į originalų Ch. Soutine’o kūrybinį palikimą akivaizdu, kad, nepaisant spontaniško siekio išsiveržti iš vaikystėje jį slėgusios ortodoksinio judaizmo įtakos, iš Smilovičių, iš Vilniaus geto pasaulio, jis iki gyvenimo pabaigos išsaugojo, nors ir netiesiogiai, ryšį su tuo pasauliu, kuriame jis gimė, augo ir kurį laiką gyveno. Vėliau, gyvendamas ir kurdamas svarbiausiame Vakarų Europos modernistinio meno centre Paryžiuje, jis niekuomet nepamiršo to kraštovaizdžio, kuriame praleido vaikystę, to pasaulio spalvos, įvaizdžiai gyveno pasąmonės gelmėse ir stipriai veikė daugelį pagrindinių jo kūrybos bruožų, formavo jo požiūrį į pasaulį, vaizdinių hierarchiją, savitą tapybos stilių, koloritinę sistemą“.
„Pagrindiniai Ch. Soutine’o tapybos žanrai – peizažas, portretas ir natiurmortas. Savo kūriniuose dailininkas vengia paveikslo erdvę struktūriškai dalijančių vertikalių ir horizontalių, kadangi jos skleidžia rimtį, aiškumą, subalansuoja kompozicijos detales. Ch. Soutine’o formos yra nestabilios, vibruojančios, tarsi suktųsi chaotiškame būties verpete“, – rašo A. Andrijauskas.
Emanuelis Mané-Katzas
Emanuelis Mané-Katzas (1894–1962) gimė žydų ortodoksų šeimoje Kremenčuke (Ukraina). E. Mane-Katzo tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu, tačiau šešiolikmetis jaunuolis nusprendė būti dailininku, tačiau religingoje aplinkoje praleista vakystė paliko gilų pėdsaką ir visam laikui paveikė jo kūrybą. 1911–1912 m. E. Mane-Katzas mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, o būdamas 19-os atvyko į Paryžių, su savimi turėdamas vos dvidešimt penkis rublius. Nuo 1913 m. studijavo Ecole des Beaux-Arts studijoje pas Fernand‘ą Cormoną, kur susipažino su taip pat ten studijavusiais Soutine’u, Krémegne’u ir Kikoine’u.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse E. Mane-Kacas grįžo į Ukrainą ir buvo paskirtas Charkovo dailės akademijos profesoriumi. Tačiau jaunuolis nenustygo vietoje ir 1921 m., aplankęs Baku, Tbilisį, Maskvą, Minską ir Varšuvą, grįžo į Paryžių, kur bendravo su École de Paris nariais, lankėsi įvairiuose muziejuose, ypač domėjosi fovizmu ir suformavo savitą tapybos stilių.
Per savo gyvenimą E. Mané-Katzas apkeliavo daugybę šalių. Nuo 1927 iki 1937 m. jis paeiliui lankėsi Palestinoje, Egipte, Sirijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvą E. Mané-Katzas aplankė net du kartus, nes, jo žodžiais tariant, troško „nuvykti į kraštą, kur vyksta intensyvus žydų gyvenimas, pabūti truputį žydų tarpe, pavažinėti po miesčiukus, pasižiūrėti į žydų gyvenimą“.
Jo kūryba pasižymėjo unikaliu stiliumi, emociniu santykiu su tikrove ir ryškiomis spalvomis. E. Mané-Katzas buvo labai paveiktas žydų misticizmo ir įkvėpimo, ieškojo įvaizdžių Toros ir žydų kultūros istorijoje. Jo paveiksluose dažni Hassidų personažai, rabbinai, žydų muzikantai, elgetos, ješivos studentai ir scenos iš Rytų Europos štetlų. Parodoje „Nuo L’École de Vilnius iki L’École de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“ pristatomas vienas tokių darbų – 1927 m. tapytas paveikslas „Chasidas su raudona barzda“.
Į Palestiną Mané-Katzas grįžo 1935 ir 1937 m. 1939 m. dirbo sargybiniu Karo mokykloje Paryžiuje. Rojane jį suėmė vokiečių kareiviai, tačiau jam pavyko pabėgti per Marselį į Jungtines Amerikos Valstijas. Likusią karo dalį jis praleido Niujorke. Po karo Mané-Katzas apsigyveno Paryžiuje ir paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų toliau keliavo. Jis lankėsi Izraelyje (1948 m.), Pietų Afrikoje (1950 m.), Japonijoje ir Indijoje (1957 m.), o 1960 m. išvyko į Niujorką ir Paryžių. Gausus E. Mane-Kaco meninis palikimas saugomas jo vardu pavadintame muziejuje Haifos mieste. Jo darbų turi JAV, Vakarų Europos ir Lietuvos muziejai bei kolekcininkai.
Théo Tobiasse
Théo Tobiasse (1927–2012) protėviai nuo seno gyveno Lietuvoje, daugiausia Kauno miesto apylinkėse, tačiau jauniausias kauniečių Chaimo Eideso ir Brochos Slonimsky sūnus Théo 1927 m. gimė Izraelyje, Palestinos mandate, į kurį jo tėvai buvo emigravę nuo 1925 m., bėgdami nuo Rytų Europą krečiančių pogromų grėsmės ir politinių sukrėtimų. Šeima susidūrė su materialiniais sunkumais ir nusprendė grįžti į Lietuvą. Greta Kauno esantys Nemuno pakrantėje Lampėdžiai, Kačerginė ir Kulautuva buvo ta erdve, kurioje skleidėsi šviesiausias dailininko vaikystės prisiminimų pasaulis, vėliau įsiliejęs į įstabius nostalgijos kupinus paveikslus. 1931 m. T. Tobiasse šeima išvyko į Paryžių, kur jo tėvas spaustuvininkas susirado darbą.
„Kaune šviesios vaikystės metus praleidęs litvakas Théo Tobiasse – vienas didžiųjų XX a. paskutiniųjų dešimtmečių Vakarų dailės meistrų, postmodernistinio meno sklaidos sąlygomis siekiantis išsaugoti aukštą tradicinės tapybos kultūrinį statusą. Tai novatoriškas, kupinas filosofinės gelmės menininkas, kurio kūryba skleidžiasi ekspresionizmo, poetinio siurrealizmo, neoklasicizmo ir modernaus primityvizmo sandūroje. Jo paveiksluose tarsi į vieningą visumą susilieja dviejų XX a. litvakų tapybos genijų Chaimo Soutine’o ir Marco Chagallo nubrėžtos kūrybos tendencijos“, – teigia akademikas Antanas Andrijauskas.
Nors T. Tobiasse buvo jaunesnės kartos litvakas nei Ch. Sutineas bei E. Mane-Katz‘as, tačiau tematiškai jis labai siejasi su šiais dviem tapytojais. Juos sieja litvakų tapatybė ir kultūrinis paveldas, dėmesys žydų religinėms tradicijoms, kūryboje dominuojantys motyvai ir simboliai, emocionalumas ir ekspresija.
Šio tapytojo kūrybje akivaizdus egzilio santykis su Lietuva. „Pagrindinės subrendusio tapytojo kūrybos temos siejosi su šviesiais ir kartu skausmingais vaikystės prisiminimais apie nerūpestingas dienas, praleistas mylinčios šeimos, daugybės tetų, dėdžių ir kitų vaikų apsuptyje, greta Kauno, gražiame pušyne ant Nemuno kranto buvusią dėdės Abraomo vilą, valtis, skriejančias upės bangomis, triukšmingas popietes, pasisėdėjimus vakarais, kelionę į Prancūziją. Valtys su ratais, Nemunas Lietuvoje, arbatos virduliai, židinys, šiluma traukiniuose, kai jis atvyko į garvežių dūmų migloje auštant paskendusią geležinkelio stotį, ir pan. – visi šie didžios simbolinės prasmės kupini, iš pasąmonės gelmių ir vaikystės prisiminimų išplaukiantys simboliai buvo jo kūriniuose kiek neįprastai sujungti su kitomis jam itin svarbiomis Biblijos, erotinių fantazijų ir tremties temomis, kurios įsivyravo jo kūryboje“, – rašo akad. A. Andrijauskas.
––––––––––––––––––––
Parodos atidarymo akimirkos:
Alinos Butrimės nuotr.
