Tado Ivanausko Obelynės sodyba-memorialinis muziejus
Tado Ivanausko Obelynės sodyba, kaip nesavarankiškas Kauno rajono muziejaus struktūrinis padalinys, buvo įteisintas 2015 m. birželio 18 d. Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. TS-195 „Dėl Kauno rajono muziejaus nuostatų patvirtinimo“. Šiuo metu memorialinę sodybą sudaro: gyvenamasis namas–muziejus (kultūros paveldo registre įregistruotas 1993-03-25), sodininko namas ir paukštidė (kultūros paveldo registre nuo 2006-10-31), apie 4 ha ploto sodas ir parkas (kultūros paveldo registre nuo 2006-10-31).
Obelynės sodybos atsiradimo istorija ir dabartis
1920 m. prof. Tadas Ivanauskas iš parceliuojamo Marvos dvaro netoli Ringaudų nusipirko 8 ha žemės. Čia jis pastatė gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir įkūrė Obelynės botanikos parką. Vietos pavadinimas kilo iš skardžiuose gausiai žydinčių ir derančių laukinių obelų ir gudobelių.
Pirmuosius medžius ir krūmus T. Ivanauskas Obelynėje pradėjo sodinti 1920 m. Iš pradžių gamtininkas čia sodino vietinius ąžuolus, egles, liepas, klevus, o jau sekančiais metais – keliolika raudonųjų ir pelkinių ąžuolų, sidabrinį klevą. 1923–1925 m. pasodintas paprastasis kaštonas, paprastojo buko raudonlapė forma, keletas pensilvaninių uosių, vakarinių tujų ir kelių rūšių maumedžiai. 1930–1937 m. buvo pasodinti itin vertingi egzotiniai spygliuočiai: pilkasis ir sidabrinis kėnis, sidabrinė ir balkaninė pušis, kurilinis maumedis, kanadinė cūga, didžioji tuja. Talkininkaujant Miškų fakultetui, pokario metais į Obelynę atvežta daug svetimų kraštų medžių ir krūmų.
Prof. Tado Ivanausko dėka Obelynėje sukaupta viena turtingiausių šalies dendrologinių kolekcijų. Parko augalų kolekciją sudaro apie 250–300 rūšių, formų medžių ir krūmų. Joje yra net 59 rūšių ir formų spygliuočių: pilkieji, sibiriniai, europiniai, balzaminiai, kaukaziniai ir japoniniai kėniai, 15 rūšių svetimšalių eglių, 6 rūšys maumedžių. Parko reliktai – europinis kukmedis ir jo hibridinės kūgiškos formos atmaina – dygusis kukmedis, kilęs iš Tolimųjų Rytų.
Obelynėje taip pat auga vieni iš seniausių planetos medžių – dviskiautis ginkmedis ir nuo 1959 m. čia auganti metasekvoja. Parko kolekcijoje – 250 rūšių ir formų lapuočių: ąžuolų, beržų, bukų, lazdynų, 6 rūšių riešutmedžių, šilkmedžių, hortenzijų, 5 rūšių ievos, mandžiūrinė aralija, įvairūs vijokliniai augalai. Obelynės dendrologinis parkas naudojamas Aleksandro Stulginskio universiteto studentų mokomosioms praktikoms ir pasitarnauja tiriamiesiems darbams. Obelynėje yra 4 vandens telkiniai.
1958 m. šis parkas paskelbtas gamtos paminklu. Pats parkas yra Kamšos botaninio– zoologinio draustinio teritorijoje, ribojasi su Kamšos miško pietine palauke, giliomis Varžupio ir Obelybės upelių griovomis. Užimamos teritorijos plotas – apie 4 ha.
1969 m. pradėta pertvarkyti augalų kolekcija, stengiantis juos sugrupuoti pagal šeimas ir gentis.
1986 m. parkui suteiktas respublikinės reikšmės gamtos paminklo statusas.
Kauno rajono muziejus, bendradarbiaudamas su A. Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto, Kauno kolegijos Technologijų ir kraštotvarkos fakulteto, Babtų daržininkystės ir sodininkystės instituto ir VDU Botanikos sodo akademine bendruomene ir visuomeninėmis jaunimo organizacijomis, ketina sodyboje atnaujinti akademiko čia pasodintų ir išvestų obelų veislių sodą, sutvarkyti parką, sukurti pažintines, edukacines programas, atskleidžiančias Tado Ivanausko Obelynės sodybos unikalumą ir čia saugomas muziejines vertybes.
Gamtininkas Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkoje, Varanavo valsčiuje, Rusijos imperijoje.
Nuo pat vaikystės T. Ivanauskas domėjosi gamtos mokslais. 1901 m. baigė Varšuvos gimnaziją, 1903 m. Peterburgo X-ąją berniukų gimnaziją, 1903–1905 m. gamtos mokslus studijavo Peterburgo universiteto Fizikos matematikos fakultete. 1904 m. Paryžiaus lietuvių draugijos ,,Lituania“ sekretorius. 1909 m. mokydamasis Peterburgo universitete, įsitraukė į ,,Lietuvių studentų draugijos“ veiklą, buvo jos pirmininku.
1905–1909 m. baigė Sorbonos universiteto Gamtos–istorijos fakultetą Paryžiuje. 1909 m. vėl įstojo ir jau sekančiais metais baigė Peterburgo universitetą, įgydamas gamtos mokslų 1-ojo laipsnio diplomą.
1910 m. Peterburge įkūrė ir iki 1915 m. vadovavo Gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratorijai ,,Zootom“. 1914 m. ir 1917 m. dalyvavo mokslinėse ekspedicijose į Šiaurę (Murmanską, Šiaurės Norvegiją, Archangelską). Už puikiai pagamintus preparatus buvo keletą kartų apdovanotas aukso medaliais ir premijomis. 1916–1918 m. dirbo Žemės ūkio ministerijoje Peterburge. 1918 m., grįžęs į Lietuvą kartu su žmona Honorata, Musteikos kaime (Varėnos r.) įsteigė pirmą privačią lietuvišką mokyklą ir joje mokytojavo. 1919–1921 m. dirbo Žemės ūkio departamente Kaune.
1919 m., kartu su kitais, įkūrė Gamtos tyrimo stotį. 1919–1922 m. buvo šios stoties direktoriumi. Tais pačiais metais įkūrė Zoologijos muziejų Kaune. 1920 m., kartu su kitais pažangiais mokslininkais įkūrė Aukštuosius kursus, iš kurių 1922 m. buvo suformuotas Vytauto Didžiojo universitetas. 1923 m. kartu su Konstantinu Regeliu įkūrė Kauno botanikos sodą, 1929 m. Ventės rage (Šilutės r.) – ornitologinę stotį, 1937 m. drauge su kitais – Žuvinto rezervatą, o 1938 m. buvo vienas iš Kauno zoologijos sodo įkūrėjų. 1933 m. suorganizavo pirmąją kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir Obelynėje įkūrė kailinių žvėrelių fermą.
Nuo 1920 iki 1922 m. dirbo įkurtų Aukštųjų kursų lektoriumi ir Gamtos skyriaus vedėju 1922 m., įsteigus Vytauto Didžiojo universitetą, 1922–1940 m. buvo šio universiteto Matematikos– gamtos fakulteto profesoriumi, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos, o nuo 1929 m. Zoologijos katedros vedėjas. 1922 m. T. Ivanauskui suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas, Padujos (Italija) universiteto Garbės daktaro laipsnis. 1928–1939 m. Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos dėstytojas. 1940 m. T. Ivanauskui suteiktas gamtos mokslų daktaro laipsnis, nuo 1941 m. jis buvo Lietuvos MA tikruoju nariu. 1940–1941 m. ir 1944–1956 m. Vilniaus universiteto profesorius, Zoologijos katedros vedėjas. 1942–1944 m. – Vilniaus universiteto Miškų mokslo fakulteto profesorius. 1943–1944 m. – Vilniaus vidurinės miškų mokyklos dėstytojas. 1945 m. T. Ivanauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1945–1950 m. – Lietuvos Mokslų Akademijos Biologijos instituto direktorius. 1949–1951 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų apsaugos katedros (vėliau Miškininkystės katedra) profesorius; 1952–1954 m. – šios katedros vedėjas. 1954–1965 m. – Kauno medicinos instituto profesorius, Bendrosios biologijos katedros vedėjas. 1956–1964 m. – Vilniaus universiteto Zoologijos katedros profesorius. 1965–1970 m. – Kauno medicinos universiteto Bendrosios biologijos katedros profesorius.
Akademikas prof. T. Ivanauskas parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias darbas – 3 knygos ,,Lietuvos paukščiai“, už kurį 1959 m. buvo apdovanotas valstybine premija. Taip pat parašė 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose: „Gamta“, „Kosmos“, „Kultūra“, „Trimitas“, „Mūsų rytojus“, „Mūsų girios“, „Tautos ūkis“, „Medžiotojas“ ir kt.
Gamtininkas T. Ivanauskas iš viso surengė mokslines ekspedicijas į 12 šalių. T. Ivanauskas 1923 m. kartu su žmona Honorata Lietuvoje organizavo pirmąją „Nacionalinę paukščių dieną“ ir medžių sodinimo šventes, kurių metu buvo pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai.
1921 – 1939 m. įkūrė ir pirmininkavo ,,Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijai“. 1927 – 1938 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“. Tapęs medžiotoju, siekė pakelti medžioklės kultūrą, propagavo teisingą pusiausvyros neiškreipiančią medžioklę. Profesorius buvo aktyvus Gamtos apsaugos draugijos įkūrimo rėmėjas.
T. Ivanauskas laikomas gamtosaugos pradininku ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Jis buvo vienas iš pirmųjų prakalbusių apie žmonių daromą žalą gamtai, būtinumą saugoti retas rūšis, neniokoti aplinkos.
Didysis gamtininkas akademikas prof. T. Ivanauskas mirė 1970 m. birželio 1 d. Kaune. Palaidotas Kauno rajone, Tabariškių kapinaitėse. Paminklinis antkapis pastatytas pagal architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių parengtą projektą.
Už Zoologijos muziejaus įkūrimą apdovanotas Gedimino ordinu, padėkos ir garbės raštais, medaliais ir kitais apdovanojimais. T. Ivanausko vardu pavadinta nauja vabzdžių gentis Ivanauskella. 1963 m. Lietuvos televizijos užsakymu apie Žuvinto rezervato įkūrėją Tadą Ivanauską sukurtas dokumentinis filmas „Iš dainų atskridę paukščiai“ (rež. Petras Abukevičius).
T. Ivanausko garbei buvo sukurti medaliai: 1930 m. (autorius nežinomas), 1977 m. – bronzinis medalis (aut. Aloyzas Janušauskas), 1978 m. išdrožtas medinis profesoriaus biustas (aut. J. Grybauskas), dabar saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune, 1998 m. balandžio 25 d. serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas 0,5 Lt nominalo pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), 2002 m. – proginis vokas.
1970 m. gruodžio 16 d. Zoologijos muziejui Kaune suteiktas jo kūrėjo Tado Ivanausko vardas, 1981 m. čia atidengtas profesoriaus paminklinis biustas (skulpt. Stasys Žirgulis), o 1982 m. gruodžio 16 d. muziejuje atidarytas memorialinis kambarys ir parengtas albumas su 326 nuotraukomis.
1973 m. Obelynėje, įdukros Eleonoros Baltuškevičienės iniciatyva, įrengta T. Ivanausko memorialinė sodyba–muziejus, kurioje akademikas gyveno 1927–1970m. 1997 m. ant namo-muziejaus sienos atidengta medinė atminimo lenta su bareljefu ir užrašu: „Akad. Tadas Ivanauskas (1882 12 16 – 1970 06 01) Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“ (tautodail. Leonas Juozonis).
1979 m. Kaune, ant namo V. Putvinskio g. 33, pritvirtinta pirmoji memorialinė lenta, įamžinusi čia gyvenusį akademiką Tadą Ivanauską. 1991 m. čia atidengta antroji memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1952–1970 m. gyveno akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė – Klemkienė, dail. Gediminas Pempė).
1982 m., minint mokslininko 100-ąsias gimimo metines, už svarbius biologijos bei gamtosaugos mokslo darbus įsteigta vardinė Tado Ivanausko premija, kurią kas ketveri metai skiria Lietuvos mokslo akademija.
Lietuvos ornitologų draugija įsteigė T. Ivanausko premiją už paukščių tyrimo ir apsaugos darbus. 1991 m. gamtininkui, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarui prof. Česlovui Kudabai (1934–1993) pasiūlius, buvo įsteigta Tado Ivanausko mokinių ir bendraminčių brolija, kurios tikslas – išsaugoti T. Ivanausko gamtosaugines idėjas.
1992 m. gruodžio 11 d., minint T. Ivanausko 110-ąsias gimimo metines, Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės ir gamtos apsaugos katedroje Miško žvėrių ir paukščių kabinetui Nr. 412 (centriniai rūmai) suteiktas profesoriaus Tado Ivanausko vardas.
1992 m. Fredoje jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. valdybos 1992 02 07 potv. Nr. 1347).
1998 m. vienai iš Ringaudų gyvenvietės gatvių suteikta prof. Tado Ivanausko vardas (Kauno r. savivaldybės 1998 08 26 sprendimas Nr.50).
2001 m. spalio 10 d. Kauno zoologijos sode (Radvilėnų pl. 21) atidengtas biustas su įrašu: „Zoologijos sodo įkūrėjas profesorius akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas, archit. Algimantas Mikėnas).
2002 m. gruodžio 12 d., minint 120-ąsias T. Ivanausko gimimo metines, LŽŪU bibliotekoje (101 kab.) atidaryta akademiko T. Ivanausko asmeninė biblioteka–muziejus.
2009 m. Šilainių vidurinė mokykla (Vėtrungės g. 1) pavadinta Tado Ivanausko vardu.
Adresas: Obelynės g. 8, 53348 Akademija, Kauno r.
Mob. tel.: + 370 630 06 635
https://www.facebook.com/obelyne/
Darbo laikas: III–VII 10.00–18.00 val.
Likus 30 min. iki darbo laiko pabaigos, lankytojai į ekspozicijas neįleidžiami.
Darbo laikas: III-V 16:00- 22:00, VI-VII 11:00- 22:00
Staliukų rezervacija ir informacija +370 612 95 692.
Daugiau informacijos apie kavinę rasite čia.