Gyvenimo teikiami malonumai mus pasiekia per skonį. Kauno rajono muziejus ir „Eglės galerija“ kviečia į A. Eidukaičio meno puotą, kurios išskirtinio skonio meniu pagardinta režisieriaus V. Pauliukaičio restoranų valgiaraščių kolekcija ir „Vieno prancūzo sandėliuko“ edukacija. Prieššventinis Kalėdų laikotarpis – tai puikus laikas visokeriopai lavinti skonį ir praplėsti meno suvokimo ribas.
Aurimo Eidukaičio tapyba
Aurimas Eidukaitis (g. 1982 m.) laisvas dailininkas, priklausantis jaunųjų tapytojų kartai, kantriai ir atkakliai kuriantis savąją tapybos darbų kolekciją.
2006 m. tapytojas Šiaulių universitete baigė dailės studijas. Pirmoji autorinė paroda surenta 2014 m. Nuo 2015 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Eidukaičio tapyba prasideda nuo mąstymo, kai vien regėjimo pojūčiais pasikliauti nepakanka – norint suvokti šio tapytojo kūrybą, reikia pasinerti į kitokią realybę – išgalvotą pasaulį, sudėliotą iš autoriaus gyvenimo patirties, prisiminimų, jį supančios aplinkos, būtų ir nebūtų objektų ir vaizdinių. Menininko darbuose regime ištisų epochų – senųjų civilizacijų, Renesanso, Baroko – mozaiką, sukurtą iš įvairiausių detalių. Tapytojas yra gerai įvaldęs realistinį stilių, jam imponuoja senųjų meistrų pasiekimai, tačiau drobės plokštumoje jis vaizduoja šiandien pasąmonėje užgimusius vaizdinius. Sapnai ir fantazijų nuotrupos sukuria siužetus, kuriuose negalioja racionalaus proto pradas. Tai siurrealizmo įtaka. Atrodo, kad sustingęs laikas panardina į filosofinius apmąstymus.
Dailininko paveikslų pamatas – idėja, užduodanti žiūrovui įvairius klausimus, priverčianti analizuoti jam pateiktą informaciją. Tam pasitelkiama klasikinės dailės istorija, didžiųjų meistrų išmintis ir patirtis.
Pagirtina, kad sudėtinga kompozicija išlaiko pusiausvyrą, detalių gausa netrukdo profesionaliam darbui. A. Eidukaitis tarytum dirigentas, kurio batutos klauso visos spalvos. Iš daugybės elementų komponuojama paveikslo visuma, matomas daugiasluoksniškumas, didelę reikšmę turi šešėlių ir šviesos žaismas. Turtinga spalvinė gama, dažnai matomas noras išsiveržti iš įprastų taisyklių ir rėmų: nuo saikingai sudėliotos akademiniais principais paremtos paletės iki ribinių derinių.
Tai sukelia stiprų kitokios realybės pojūtį, tačiau nesuardo paveikslo visumos. A. Eidukaitis savo kūryba gvildena svarbiausias gyvenimo problemas: kalba apie laiko tėkmę, besikeičiantį pasaulį ir nykstančias civilizacijas. Dažnai šiuolaikinis siužetas patalpinamas praeities interjeruose, kuriuose gausu teatrinio rekvizito, įvairių epochų architektūrinių detalių. Šiandienos ir praeities sugretinimas, iracionalaus ir realaus prado priešprieša, sudėtingas komponavimas ir turtingas koloritas – toks nelengvas, bet įdomus dailininko tapybos kelias. Tai drąs savita ir intelektuali kūryba, nepaliekanti abating. Retai sutinkama ir netikėta.
Eglė Mickutė, menotyrininkė
“Gal prieš kokius penkiasdešimt metų Paryžiaus restorane-ikonoje „Le Train Blue“, įkurtame Liono (Gare de Lyon) geležinkelio stotyje 1900 metais, vartant prabangų meniu (valgiaraščio kortelę) kilo man mintis šį unikalios estetikos kūrinį, kaip suvenyrą, būtinai parsivežti įnamus, kad visiems laikams primintų nuostabų laiką Paryžiuje, legendinio restorano istoriją, kvapą gniaužiantį interjerą, puikius patiekalus ir išskirtinę, prancūziškos elegancijos kupiną aptarnavimo kultūrą,” – savo kolekciją pristato režisierius Vytenis Pauliukaitis.
“Įsigyti šį meniu nebuvo lengva – jis neparduodamas ir nedovanojamas, bet… tikriausiai kartu su manimi vakarieniavusio bičiulio išraiškingai įtikinanti prancūzų kalba ir solidūs arbatpinigiai, suminkštino išdidaus kelnerio širdį – mums išeinant iš restorano, jis paslaptingai įteikė meniu ir palinkėjo laimingo kelio. Tai ir tapo mano meniu kolekcijos pradžia.” – pasakoja kolekcoikos savininkas.
Keletas šimtų įvairių šalių restoranų, kavinių, svarbių istorinių švenčių, pobūvių meniu, man primena aplankytas šalis, tuos įsimintinus susitikimus, visus draugus bei pažįstamus, kurie meniu atveždavo iš savo kelionių ir, prisiminę mano vis turtėjančią kolekciją, padovanojo šiuos, sakyčiau, unikalius miniatiūrinius meno kūrinius. Esu jiems nuoširdžiai dėkingas.
Kolekcionuoti valgiaraščius mane paskatino ne vien tik estetiniai įspūdžiai ar lūkesčiai, kad jeigu meniu dizainas atrodo prabangesnis, tai ir patiekalai čia gurmaniškesni, skanesni ar vertingesni. Man tai yra meno, kultūros, istorijos ir asmeninės patirties derinys.
Meniu dizainas vaidina svarbų vaidmenį, darydamas įtaką patiekalų pasirinkimui ir gali, anot psichologų, netgi padidinti valgymo malonumą. Tačiau žvelgiant giliau, įsitikinsime, kad šie, dažniausiai miniatiūriniai kūriniai, supažindina mus su šalių kultūrinėmis, socialinėmis ir meno tradicijomis, atspindi istorinį kontekstą. Galime sužinoti, kokios medžiagos naudotos meniu kortelių gamybai įvairiuose žemės kampeliuose, kaip keitėsi valgymo kultūra ir patiekalų kainos.
Tipografija, šriftas, kompozicija, maketavimas, medžiagos pasirinkimas, spalvų žaismė, emociškai reikšmingos unikalios iliustracijos dažniausiai perteikia originalią restorano atmosferą, sukuria jo išskirtinę tapatybę. Dažnai mus stebina specialiai sukurtos natiurmortų kompozicijos, žanrinės scenelės, žinomų tapybos ir grafikos darbų reprodukcijos, raiškiai pristatančios ir panardinančios mus į tik šiame restorane egzistuojantį, tolimą nuo kasdienos egzotišką pasaulį, kuriame mes ir mūsų bičiuliai, mėgaujasi šefo praeityje sukurtais ar šiandienos populiariais patiekalais ir tai ilgam išlieka prisiminimuose.
Tikiuosi, kad šiame originaliame projekte eksponuojami keliasdešimt mano kolekcijos įvairių šalių restoranų meniu, paskatins žiūrovus aktyviau domėtis šių miniatiūrinių meno kūrinių, grožio ir skonio puoselėtojų svarba ir praturtins mūsų emocinį pasaulį ne tik prie stalo.
Vytenis Pauliukaitis, režisierius
Parodos kuratorė Eglė Mickutė
Partneriai: Eglės galerija, Vieno prancūzo sandėliukas, Kauno rajono muziejus