Gruodžio 15 d., penktadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris) atidaryta Povilo Puzino tapybos darbų paroda, kurioje galima išvysti darbus, saugomus Gražinos Petraitienės, Lauros Petraitienės, Lietuvos meno pažinimo centro TARTLE ir dr. Jauniaus Gumbio rinkiniuose. Lietuvių diasporos kultūrinį paveldą tirianti dr. Dalia Cidzikaitė pastebi, kad praėjus daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų, tačiau „Lietuvoje Povilo Puzino vardas ir darbai mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose“.
Pasak menotyrininkės Lijanos Natalevičienės, Raudondvario pilyje atidarytoje parodoje „eksponuojami paveikslai iš skirtingų P. Puzino kūrybos laikotarpių – nuo ankstyvojo realistinio gamtovaizdžio, nutapyto dar studijuojant Rygoje, saulėtų tarpukario ir karo metų Lietuvos peizažų iki išeivijoje sukurtų įspūdingų kompozicijų ir pajūrio vaizdų. Paroda – tarsi dienoraštis, kuriame atsispindi savasties ieškančio dailininko kūrybinis kelias. Štai jis pradedančio tapytojo žvilgsniu stebi kuklų gamtos fragmentą, bandydamas tikroviškai atkartoti jo motyvus, o jau po kiek laiko apibendrintomis formomis stengiasi perteikti natūros esmę. Pirmųjų pokario dešimtmečių darbai, vyraujantys parodoje, kalba apie gyvenimo audrų blaškomos asmenybės klajones, stabtelėjant prie akį traukiančių Europos architektūros šedevrų ir giliau panyrant į naująją meninę tapatybę žyminčius prieplaukų, banguojančios jūros, žvejų gyvenimo vaizdus. Egzistuoja vidinis ryšys tarp šių pabirų pasaulio fragmentų, juose nėra tiesmuko kalbėjimo, paliekama vietos vaizduotei, žmonių veidai ir motyvai slepiami prieblandoje ir šešėliuose“.
Dr. D. Cizikaitė rašo, kad „P. Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – latviais. Dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva“.
Tuo tarpu L. Natalevičienė pastebi, kad nors Rygos dailės akademiją baigusio ir nemažai metų Latvijoje pragyvenusio P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos, dailininkas visą laiką pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis. „Supratau, kad mums nėra ko pamėgdžioti kitų tautų meno kūrybą, mes turime eiti savo keliu, – teigė jis 1952 m. interviu dienraščiui „Draugas“. – Mūsų kraštui būdingi ne dideli miestai su savo bulvarais ir fabrikais, bet ūkininkų sodybos, laukai ir miškai. Tatai mane pradžioje ir patraukė; tai geriausiai galėjau suprasti, įsijausti ir savo kūryboje atvaizduoti. Kitaip ir negalėjo būti, nes buvau savo krašto kūdikis“.
Kad dailininkas visų pirma jautėsi lietuvis rodo ir tai, jog atvykęs į Lietuvą, Puzinas, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, pirmiausiai atliko dvejų metų karinę prievolę. Dr. D. Cizikaitė nurodo, kad Puzinas „nuo 1937 m. dirbo piešimo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje. Laisvu nuo darbo gimnazijoje laiku jis dekoravo Panevėžio katedrą: šonines navas papuošė aštuoniais didžiuliais paveikslais pagal Mikelandželo freskų motyvus iš Siksto koplyčios Vatikane, užsiėmė centrinės navos lubų puošyba. Trimis paveikslais papuošė Marijonų noviciato koplyčios altorius, Smilgių (Biržų r.) bažnyčiai nutapė lakūnų Dariaus ir Girėno portretus. 1940 m. persikėlęs į Kauną, dėstė Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dab. Kauno kolegija). Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Karo ir pokario metais patirti išgyvenimai nugulė ir dailininko drobėse, tokiuose paveiksluose kaip, „Tremtiniai“, „Pabėgėlė“, „Trėmimas“ ir kt.
1947 m. Puzinas emigravo į JAV. Iš pradžių apsistojo Niujorke, vėliau keletui metų išvyko į vakarinę pakrantę. Čia 1949 m. Holivude, garsiajame Sunset bulvare, atidarė dailės studiją. Sugrįžęs į rytinę pakrantę, 1956–1958 m. dėstė Niujorko Cattan Rose dailės mokykloje, vėliau – Long Islando meno lygos (Long Island Art League) bei Jackson Heights meno klubo (Jackson Heights Art Club) mokyklose. Long Islande įsteigė privačią dailės studiją, kuriai vadovavo iki savo mirties“.
Menotyrininkė L. Natalevičienė teigia, kad dailininko „kūrybai, svyruojančiai tarp realizmo ir postimpresionizmo, darė įtaką latvių tapyba ir XVII a. olandų peizažinė dailė. P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius. Kūryboje jis rėmėsi klasikinei tapybai būdinga peizažo komponavimo schema: žemas horizontas, leidžiantis sutelkti dėmesį į besikeičiantį dangų ir neramiais potėpiais perteikti gaivalingą oro judėjimą, pakylėti neįmantrų vaizdą iki vidinės būsenos metaforos. Pasitelkdamas mėgstamą žalsvų ir pilkšvų tonų koloritą jis energingai dengė drobę teptuku ir mentele, formuodamas tapybiškai išraiškingą grublėtą paviršių. Dailininkas domėjosi ekspresionizmu, postimpresionizmu, tačiau jam nedarė įspūdžio vakariečių filosofinės koncepcijos ir mistika. Žemiškesnėje aplinkoje išaugęs tapytojas jautė tikrovės konkretumo vertę, atsijodamas tik jam priimtinas modernistines priemones – formos sintetinimą ir deformaciją, ekspresyvią ir dekoratyvią tapymo manierą.
L. Natalevičienė akcentuoja, kad „Dailininko plėtota klasikinio modernizmo tapyba turėjo nemenką pasisekimą avangardinės dailės krypčių ir tendencijų persisotinusiame XX amžiuje. P. Puzinas sulaukė pripažinimo Latvijoje (1933 m. pelnė Valstybinio dailės muziejaus premiją už paveikslą „Jelgavos priemiestis“), Lietuvoje (1942 m. – I premija už „Dariaus ir Girėno portretą“ parodoje Kaune ir II premija Naujosios sodybos konkurse už peizažą) ir Jungtinėse Amerikos valstijose, kur bene garsiausias P. Puzino paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus madona“ 1951 m. apdovanotas I premija 6-ojoje tarptautinėje Madonos šventės parodoje Los Andžele, o 1956 m. pelnė Amerikos dailininkų profesinės lygos didži%8 Čikagoje. Simboliška, kad Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, dailininko žmonos Austros Bošs iniciatyva, paveikslai padalinti Lietuvos ir Latvijos muziejams – juk dailininkas priklausė abiejų šalių kultūrai. Paskutinė P. Puzino darbų paroda Lietuvoje buvo surengta 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje dailininko 90 metų gimimo proga.
Parodą Raudondvario pilyje galima apžiūrėti iki 2024 m. sausio 26 d. Paroda lankoma III–VII, 10–17.30 val.