PRANAS DOMŠAITIS

„Sugrįžtantys“

Pridėk lietuviškąjį savo pasą

Prie drobės dar neužbaigtos,

Kaip tėviškės – Kruopynų rasą

Prie skaudančios kaktos,–

(iš Kazio Bradūno eilėraščio Pranui Domšaičiui)

Šiuos žodžius savaitraščio Draugas kultūrinio priedo redaktorius poetas Kazys Bradūnas skyrė Prano Domšaičio atminimui ir publikavo jam dedikuotame numeryje, kuomet Lietuvių fondas (LF) 1980–1981 m. nupirko didžiąją dailininko palikimo dalį. Žiūrovui pristatoma kita, ženkliai mažesnė P. Domšaičio palikimo dalis – pastelių kolekcija, išsaugota artimų dainininkės ir vokalo pedagogės Adeleide Armhold giminių. Kolekcijos pagrindu tapo dainininkės sutuoktinio dailininko išeivio Prano Domšaičio įvairiais laikotarpiais sukurtos 26 pastelės. Jas papildo antrojo dainininkės vyro Jurgio Bistricko (Kazimiero Žvirono) 2 grafikos darbai bei Sidnėjaus lietuvių klube vykusios parodos-kultūrinės popietės plakatas, liudijantis K. Žvirono pastangas garsinanti Prano Domšaičio kūrybą. Kūriniai saugoti sename juodame aplanke, ant jo ranka užrašyta Religious pastels.

Pranas Domšaitis – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų ekspresionistų, išaugęs ir susiformavęs vokiečių meno akademijos rėmuose, savo kūrinius eksponavęs bendrose parodose su K. Schmidtu-Rotluffu, Ch. Soutine‘u, E. Nolde, M. Chagallu.

Dailininkas gimė 1880 m. rugsėjo 15 d. Mažojoje Lietuvoje, Rytų Prūsijoje, Kruopynų kaime. Šį peizažą nešiojosi savo mintyse ilgus metus. Šeimoje buvo vyriausias iš keturių brolių, veikiausiai dėl šios priežasties į jį, kaip ūkio paveldėtoją buvo dedamos viltys. Tėvas nelengvai susitaikė su sūnaus sprendimu rinktis dailininko kelią. P. Domšaitis studijavo Karaliaučiaus dailės akademijoje, tobulinosi Berlyne pas Lovisą Corinthą. Parodose dalyvavo nuo 1911 m. Studijavo meno muziejų kolekcijas Paryžiuje, Florencijoje, Amsterdame, Londone. 1914 m. buvo trumpam nuvykęs į Norvegiją pas Edvardą Munchą. Jo kūrinių įsigijo Karaliaučiaus, Liubeko, Štetino muziejai. 1937 m. Nacionalsocialistų kompanijos prieš modernųjį meną metu jo kūriniai pašalinti iš Nacionalinės galerijos Berlyne ir Štetino meno muziejaus, po metų vienas paveikslas eksponuotas kilnojamoje parodoje „Išsigimęs menas“. Kaip lietuvių dailininkas pirmą kartą prisistatė 1946–1947 m. karo pabėgėlių parodoje. Gyveno Vokietijoje ir Austrijoje iki 1949 m., vėliau, žmonai Adelheide Armhold gavus kvietimą dėstyti dainavimą Pietų Afrikoje Keiptauno universiteto muzikos koledže, su ja išvyko į Keiptauną. Rengė personalines parodas įvairiuose Pietų Afrikos Respublikos miestuose, dalyvavo lietuvių išeivių parodose JAV, Kanadoje. Pietų Afrikos Respublikoje tapo pripažintu šios šalies dailininku: 1963 m. P. Domšaičio kūriniai atstovavo Pietų Afrikos dailei San Paulo bienalėje Brazilijoje, o 1964 m. jam skirtas prestižinis Pietų Afrikos dailės apdovanojimas „Garsūs ir vilčių teikiantys dailininkai“ (Artists of Fame and Promise). Pranas Domšaitis mirė 1965 m. lapkričio 14 d. po sunkios ligos. Palaidotas Keiptauno kapinėse.

Įvairiais gyvenimo etapais dailininkas ieškojo savo lietuviškos tapatybės, buvo užmezgęs ryšį su Vladu Eidukevičiumi, trumpą laiką po studijų dėstė architektūrą ir piešimą ne tik Karaliaučiuje, bet ir Kaune. P. Domšaitis buvo tarsi izoliuotas nuo tiesioginio kontakto su Nepriklausomos Lietuvos menininkais ir, nors buvo pažįstamas su tapytoju V. Eidukevičiumi, tačiau tarpukario Lietuvos visuomenei kaip dailininkas liko beveik nežinomas. Šioje plotmėje yra iškalbinga dailininko signatūros genezė (iš vokiškos Franz Domsheit į lietuvišką Pranas Domšaitis), lietuvių liaudies meno studijos Žemaitijoje ir 1920 m. gautas lietuviškas pasas.

Kolekcijoje esančios P. Domšaičio pastelės pasižymi žanrine įvairove. Vyrauja religiniai siužetai (10 kūrinių). Gausiausia Bėgimo į Egiptą grupė (5 pastelės), iliustruojanti P. Domšaičio mirties patale ištartus žodžius: „Aš visada kelyje…“. Skaičiumi šiek tiek mažesnė – Nukryžiavimo scena (3 pastelės) ir po vieną, Karalių pasveikinimą bei Piemenėlių pagarbinimą. Dalis pastelių buvo sukurtos kaip prototipai ar variantai Lietuvos muziejų rinkiniuose (LDM, NČDM) saugomiems kūriniams. Bėgimo į Egiptą pastelių variantai ar jų pagrindu sukurti aliejinės tapybos darbai publikuoti tiek pirmojoje, Elsa Verloren van Themaat 1976 m. Keiptaune išleistoje monografijoje apie P. Domšaitį, tiek K. Jokubavičienės  monografijoje (kat. nr. 19[1], 23[2]). Apytiksliai XX a. 6-me dešimtmetyje sukurta pastelė Piemenėlių pagarbinimas (kat. nr. 17[3]) neabejotinai tapo prototipu 1960 m. to paties pavadinimo aliejinės tapybos darbui. Vėliau kompozicija buvo kiek patobulinta.

Religines pasteles papildo aštuoni skirtingais laikotarpiais sukurti peizažai, penki portretai, dvi pastelės vaizduojančios laivus ir viena – naminius gyvūnus. Dvi pastelės nebaigtos, kai kurios – dvipusės.

8 peizažai, įvairiais laikotarpiais kurti Austrijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, šalia religinių siužetų yra tapę P. Domšaičio kūrybos antruoju leitmotyvu. Tai Pietų šalių miestelių architektūriniai vaizdai, trobelės Austrijoje artimos gimtųjų Kruopynų peizažams, Pietų Afrikos platumų kraštovaizdžiai formavo dailininko stilių visuose kūrybos etapuose ir atvedė jį prie vaizdo frontalumo ir išgryninimo. Tapytojas yra taip kalbėjęs apie dailę: Moderniosios dailės kūrinys privalo spinduliuoti vidiniu gyvenimu. Kompozicija bei spalvų parinkimas tėra tik priemonės, kuriomis dailininkas išreiškia savąją pasaulio sąrangos vidinę sampratą. Todėl moderniajai tapybai nederėtų vien tik kopijuoti gamtą, tokią, kokią mums atskleidžia fizinės akys. Verčiau paveikslo kompoziciją turėtų apspręsti matematinio pobūdžio įstatymai, savu ruožtu atspindintieji slėpininguosius erdvės dėsnius ir begalybės neišaiškinamybę. Ir kuo stipresnė menininko intuicija, tuo jis bus pajėgesnis ištyrinėti tiek daiktų esmę, tiek ir dieviškosios tvarkos sąryšingumą – Absoliutą.[4]

Beveik visi penki portretai kurti 6-me dešimtmetyje. Iš jų išsiskiria ankstyviausias Čigono ir vaiko eskizinis portretas, sukurtas tarp 1925–1933 m. Kūrinio apačioje, prieš monogramą esantis įrašas įrašas Zïgeŭner Pimver F.D. leidžia manyti, kad portretuojamasis yra realus asmuo (zigeuner – vok. čigonas). Šią tautinę grupę P. Domšaitis dažnai piešdavo kelionių po Balkanų šalis metu. To paties skrybėlėto čigono tipažas publikuotas K. Jokubavičienės monografijoje apie P. Domšaitį[5], o jo aukšta plačiabrylė skrybėlė nešiota 3–4 XX a. dešimtmetyje dabartinės Vengrijos teritorijoje gyvenusių čigonų. Paprastai tapytojas nefiksuodavo portretuojamųjų asmenybių, tad kiti portretuojamieji kol kas nežinomi. Tai keturi Barzdotų vyrų portretai sukurti apie 1955 m., jų ikonografija įtakota bizantinių Jėzaus Kristaus atvaizdų.

Dailininko gyvenimo ir kūrybos tikslu tapo siekis pranokti save nepateisintų tėvo vilčių, istorinių kataklizmų, sukėlusių komplikuotas gyvenimo aplinkybes, bei jas sekusį Tėvynės ir savo šaknų ilgesį, akivaizdoje.

Menas ir sudėtingi istorijos vingiai suvedė tris menininkus draugėn. Menininkų bendrystėje derėjo Adeleide Armhold dainininkės talentas, Domšaičio tapytojo aistra ir Žvirono-Bistricko organizatoriaus gebėjimai. Pranas Domšaitis sužavėjo J. Bistricką paprastumu. Prisimenu gerai jo apvaliam veide giliai sėdinčias akis, gyvas, ramias, bet veriančias. Jis pats dvelkė švelniu paprastumu, nė kiek nedekoruotu. Nenešiojo monoklių, nesistengė rodytis dideliu, o dėjosi toks, koks iš tikrųjų yra[6]. Vėliau Bistrickas dės daug pastangų garsinant dailininko kūrybą. Dainininkės nuosavybėje buvęs pastelių ir grafikos darbų blokas ne tik papildo turimas žinias apie Prano Domšaičio kūrinius ir jų sklaidą, tačiau yra labai vertingas ir menininkų šeimos istorijos aspektu.

Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, menotyrininkė

[1] Ibid, kat. Nr. 614, p. 483

[2] Ibid, kat. Nr. 624, p. 484; Elsa Verloren van Themaat Pranas Domšaitis. C. Struik Publishers, Cape Town, 1976, il. Nr. 26, p. 43

[3] Jokubavičienė, kat. Nr. 638, p. 487, Elsa Verloren van Themaat, il. Nr. 38, p. 55

[4] „Domšaičio pasisakymas apie savo dailę“, Draugas, priedas „Mokslas, menas ir literatūra“, Chicago, 1981, balandžio 4, p. 3.

[5] Kristina Jokubavičienė Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė. p. 468, kat. nr. 524.

[6] Ibid,  p. 2

Prano Domšaičio parodos „Sugrįžtantys“ atidarymas:

2018 m. kovo 30 d., penktadienį, 16 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Paroda veiks 2018 03 30 – 2018 04 29.

Dalijamės akimirkomis iš 2018 m. kovo 30 d. įvykusio Prano Domšaičio parodos „Sugrįžtantys“ atidarymo. Fotografijų autorius Donatas Stankevičius.