| Kauno rajono muziejus

RAIMUNDAS MIKŠYS–ŠNIŪRAS (1961–2008)

R. Mikšys – menininkų pasaulyje gerai žinoma figūra. Tiesa, dažniau jis buvo vadinamas Šniūru – nuo mokyklos prigijusia pravarde, virtusia antruoju vardu. Vienu metu jis tapo „gyva Kauno legenda, menininkų bohemos simboliu“ (Algis Uždavinys. Raimundas Mikšys 1961 06 07–2008 03 02, in memoriam // „Literatūra ir menas“. 2008-03-07. Nr. 3180).

Nuo pat pirmųjų parodų R. Mikšys suintrigavo meno žiūrovus, tačiau akivaizdu, jog daugiausia dėmesio skirta jam kaip asmenybei, jo charizmai ir gyvenimo būdui. Apie R. Mikšio kūrybą, parodas buvo rašyta, tačiau jo tapyba iš esmės nenagrinėta. Bene vienintelis išsamiausiai ją aprašė menotyrininkas A. Uždavinys, taikliai jo drobėse pastebėjęs „egzistencinę akistatą su gyvenimu, filosofiškas būties atodangas“. Akcentuota „jautri autoriaus siela bei nuolatinis svyravimas tarp realybės ir sapniško vaizduotės pasaulio“ (A. Uždavinys, ten pat).

R. Mikšio kūrybinis kelias prasidėjo kartu su nepriklausomybe. Tai laikas, kai menininkai bandė maištauti, būrėsi į grupes, tačiau tuo pat metu, formuojantis rinkos sistemai, sprendė savo profesijos klausimus. Raimundą būtų galima priskirti „lūžio kartai“, nors jis Vilniaus valstybiniame dailės institute, Kauno skyriuje (dabar Vilniaus dialės akademijos Kauno fakultetas), mokėsi jau atšilimo laikotarpiu.

Kalbant apie R. Mikšio pasirinkimą įdomu tai, kad jis, keramikas, tapo tapytoju, kai dauguma jo kartos menininkų perėjo į tarpdisciplininius menus. Taigi tapyba, nepaisant vyravusių tendencijų, kaip išraiškos priemonė bei pragyvenimo būdas (R. Mikšys gyveno tik iš tapybos) buvo labai svarbus ir vertas tyrinėjimo.

Taigi tapyba, nepaisant vyravusių tendencijų, kaip išraiškos priemonė bei pragyvenimo būdas (R. Mikšys gyveno tik iš tapybos) buvo labai svarbus ir vertas tyrinėjimo.

Grįžęs į Kauną dailininkas dažnai lankėsi pas Alfonsą Vilpišauską, tapusį jo mokytoju, ir perėmė ryškiaspalvę, ekspresyvią tapymo manierą. Spalva, potėpis turėjo išreikšti mintį, jausmą. Žlugus sovietmečiui ir nelikus privalomų temų dailininkai galėjo tiesiog džiaugtis tapymo malonumu. Pagrindiniai jų motyvai buvo peizažai, kuriuose paslėpdavo filosofines potekstes bei vaizduotės vizijas.

R. Mikšio tapyboje taip pat pirmiausia užčiuopiamas dailininko jausmas, emocinė būsena. Realus vaizdas prisigeria tapytojo nuotaikos. Regis, žvelgdamas į gamtą jis sprendžia tam tikras filosofines egzistencines problemas. Natūralūs gamtos motyvai sutirštėja, susikoncentruoja. Taip atsiranda grynos (nemaišytos) spalvos, kuriomis dailininkas išmargina visą paveikslą. Dauguma R. Mikšio kūrinių ryškiai margi. Dailininkas mojuoja teptuku nuo vieno paveikslo krašto iki kito palikdamas išmėtytų akcentų. Tačiau tarp margų darbų nemažai ir tokių, kuriuose tapytojas akcentus minimalizuoja. Koncentruota dėmė paveiksle išryškina kompoziciją, o kartu ir filosofinę mintį. Tokius kūrinius laikyčiau brandžiausiais. Paradoksalu, bet būtent jie dažniausiai nukentėdavo nuo dailininko savikritikos ir būdavo įpjaunami.

R. Mikšio tapyboje galima išskirti tris žanrus – peizažą, religinį bei portretus. Bet kurį jų pasirinkęs dailininkas piešė ekspresyviai, tačiau savitai. Kiekvienas žanras skirtas menininko pokalbiui su gamta, Dievu bei žmonėmis.

Religinės tematikos paveiksluose vėl regime įtampą. Judą, Kristų dailininkas vaizduoja kaip ekspresyviai deformuotus portretus. Ryški koncentruota spalva sustiprina emociją. R. Mikšys nesiekia ikonografinio panašumo. Religinės personalijos yra autoriaus santykio su jomis dvasinė išraiška.

Jo pavardę drąsiai galima vardyti šalia A. Vilpišausko, Arūno Vaitkūno, kitų XX a. pabaigos ekspresionistų. Dailininko kūryba atspindi bendras tapybos tendencijas. Jo požiūris į tapybą – neįsipareigojantis, bet nuoširdus, profesionalus ir kartu naivus – padarė dailininką įsimintiną ir išskirtinį.

Kristina Civinskienė, menotyrininkė

https://www.bernardinai.lt/2011-10-06-kristina-civinskiene-raimundo-miksio-tapyba/

Parodos kuratorė Irena Mikuličiūtė

Paroda veiks nuo 2021 03 19 iki 04 25.