RAUDONDVARIO GRAFAS B. H. TIŠKEVIČIUS – FOTOGRAFAS

Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (Benedykt Henryk Tyszkiewicz, 1852–1935) yra be jokios abejonės geriausiai žinomas Raudondvario dvaro valdytojas, savo vardą išgarsinęs per fotografiją, tolimas keliones, ir, žinoma, mecenatystę.

Benedikto Henriko Tiškevičiaus gyvenimas toks pat įvairus kaip ir jo fotografijos. Jis gimė 1852 m. Nemėžio dvare, netoli Vilniaus, Vandos Marijos Sofijos Tiškevičiūtės – Tiškevičienės ir Mykolo Tiškevičiaus šeimoje. Ilgai lauktas kūdikis buvo vienintelė poros atžala. Deja, šeimyninę laimę netruko sudrumsti nelaimės. 1854 m. džiovos pakirstas mirė Henriko tėvas. Vanda ištekėjo antrą kartą už savo vyro brolio – Mikalojaus Tiškevičiaus. Visgi santuoka truko neilgai. Po vestuvių, visai šeimynai iškeliavus į Prancūziją, čia juos pasivijo ir nelaimės. Viešint Nicoje, Vandos sveikata dėl džiovos pablogėjo ir ji staiga mirė. Nesulaukęs net dešimties metų Henrikas neteko abiejų jam svarbiausių žmonių pasaulyje – tėvo ir motinos. Benediktas Emanuelis Tiškevičius, Henriko senelis iš motinos pusės, gavęs telegramą su tragiška žinia, netrukus pradėjo rūpintis, kad vaiko globa atitektų jam. Mikalojus sutiko atsisakyti teisių į Henriką ir perleido jas našlaičio seneliui.

Apsigyvenus Raudondvaryje Emanuelis vis nerimavo dėl savo anūko. Džiova, kuri pakirto Vandos ir Mykolo gyvybes, buvo įtarta ir pačiam Henrikui. Baimių neišsklaidė ir daktarai, kurie nebuvo tikri ar jaunuolis iš tikrųjų neserga. Nelinkęs rizikuoti, Emanuelis su Henriku išvyko į Prancūziją, kur klimatas buvo švelnesnis ir palankesnis džiovininkams. Gyvendami Paryžiuje abudu dažnai važiuodavo prie jūros, kur specialistų patartas, Henrikas daug plaukiojo. Galiausiai Emanuelis nusprendė, kad visgi saugiausia vieta Henrikui bus Madeiros sala, kur vyravo jūrinis klimatas ir visada buvo pakankamai šilta. Senelis pasilikęs Paryžiuje, 1866 m. mirė. Savo didžiausią dalį turtų ir dvarų jis paliko savo vieninteliam anūkui – Henrikui.

Gyvendamas Madeiroje ir dažnai lankydamasis Paryžiuje, Henrikas sulaukė pilnametystės. Nuolat būdamas netoli jūros, jis spėjo pamilti laivybą ir keliones. Testamentu paveldėjęs savo senelio turtus, jis netrukus pats pradėjo leistis į keliones po visą pasaulį, o savo kelionių įspūdžius įamžindavo fotografijose. Vienos tokios kelionės metu Henrikas apsilankė ir JAV. Čia susipažino su žavia amerikiete Elizabeth Klara Bancroft iš turtingos laivų statytojų šeimos. Turtingas užsienietis padarė didelį įspūdį jaunosios tėvams ir netrukus buvo duotas leidimas tuoktis. 1874 m. Bostone, Elžbieta tapo Tiškevičiene ir pora išvyko gyventi į Europą. Visgi niekada nenustygstantis savo vietoje, grafas greitai išsiruošė į kelionę. 1875 m. jis jau lankėsi Afrikoje bei Azijoje. Šiuose kraštuose jam teko lankytis net keletą kartų. Žinoma, po kiekvienos kelionės Raudondvario dvaro rūmai vis pildėsi naujais vertingais ginklais, knygomis, paveikslais, kilimais ir baldais, kurie dvelkė egzotiškomis kultūromis. Dvaro oranžerija taip pat vis praturtėdavo retų augalų iš tolimiausių pasaulio kampelių. Šalia jų buvo galima išvysti ir kanarėlių, ir papūgėlių, ir vėžliukų, netgi aligatorių. Bet labiau už viską grafas didžiavosi savo mandarino drabužiais ir titulu, kurį buvo gavęs Kinijoje. Sugrįžęs į Raudondvarį, mėgdavo ne tik persirengti kiniškais mandarino drabužiais, bet ir demonstruoti savo mandarinų kalbos įgūdžius. Save neretai pristatydavo ne kaip grafas Tiškevičius, bet kaip „Ti-Zi-Kie“.

Kelionėms B. H. Tiškevičius uoliai ruošdavosi. Tam pirko atlasus, kelionių aprašymus bei palapines ar kitą kelioninę įrangą. Nusigauti į tolimus kraštus reikėjo ir laivo, kurį nusprendė užsisakyti pas garsiausią burlaivių statytoją Augustiną Normandą (pranc.  Jacques-Augustin Normand, 1839–1906). Sukonstruotas laivas stebino savo modernumu net visko mačiusius jūrininkus. Savo svajonių jachtą grafas pavadino lietuviškai – Žemajtej. Nusamdęs patyrusią rusų įgulą, B. H. Tiškevičius ketino leistis į kelionę aplink pasaulį. Visgi šiuos planus nutraukė prasidėjęs Rusijos–Turkijos karas.

Kelionių metu išlipęs į krantą B. H. Tiškevičius niekada nesiskirdavo su fotoaparatu. Fotografija buvo kita, itin brangi grafo aistra. Jis turėjo įsirengęs netgi dvi fotolaboratorijas: vieną Paryžiuje, kitą – Vialos dvare, netoli Minsko. Jose buvo supirkta pati naujausia ir moderniausia įranga, kokią tik buvo galima rasti. Vialoje buvo fotografijai skirtos įrangos, siekiančios net 40 tūkstančių sidabro rublių. Deja ši fotolaboratorija, dėl neatsargios tarnaitės, 1894 m. sudegė. Nepaisant to, grafas ir toliau užsiiminėjo savo pomėgiu. B. H. Tiškevičiaus užfiksuotus kadrus buvo galima išvysti ne tik apsilankius Vialoje ar Paryžiuje, bet ir parodose. 1876 m. Filadelfijoje buvo galima pamatyti nuotraukų, darytų kelionės po Alžyrą metu. Taip pat B. H. Tiškevičius 1894 m. dalyvavo parodoje Lvove, o 1896 ir 1899 m. Berlyne parodė netgi 100 unikalių fotografijų. Tiškevičiaus pavardė sutinkama ir 1901 m. pirmojoje fotografijų parodoje Varšuvoje. Pasisekimas fotografijoje grafui pelnė šlovę ir garbingą vietą prestižinėje Paryžiaus Photo–Club organizacijoje.

Nuolat keliaudamas po įvairius kraštus ir vis dažniau apsistojant Madeiroje bei Paryžiuje, grafas rečiau vykdavo į Raudondvarį. Užsienyje gimė visi Henriko ir Elžbietos vaikai. 1875 m. Paryžiuje gimė Benediktas Jonas Tiškevičius, o 1880 m. ten pat gimė ir antrasis poros sūnus Edvardas Reinoldas Tiškevičius. Jauniausioji Elžbietos ir Henriko dukra Elžbieta Marija Tiškevičiūtė gimė Madeiros saloje. Čia pora jau turėjo įsigijusi nuostabią rezidenciją, ant vienos iš Funšalo miesto kalvų, kur kadaise buvo apsistojusi Austrijos–Vengrijos imperatorienė Elžbieta Vitelsbach (dar kitaip vadinama Sisi). Puošnioje viloje, su nuostabiu vaizdu į salos sostinę ir pagrindinį uostą, netrūko nieko. Grafas netgi buvo įsirengęs observatoriją, iš kurios stebėdavo įplaukiančius iš išplaukiančius laivus. 1883 m., netrukus po dukrelės gimimo, porą aplankė ekspedicijos į Kamerūną nariai, kurią organizavo garsus keliautojas ir tyrinėtojas Stefan Szolc-Rogoziński, o vienas dosniausių jos rėmėjų buvo pats grafas Tiškevičius. Svečiai saloje buvo svetingai priimti, o senkančios maisto atsargos papildytos naujomis. Nuvykusi į Kamerūną ekspedicija neužmiršo savo geradario ir vieną iš čia esančių ežerų pavadino šv. Benedikto vardu.

Išmaišęs Europą, Aziją, Afriką ir paviešėjęs Šiaurės Amerikoje grafas nusprendė senatvės sulaukti pietų Prancūzijoje, netoli Nicos. Ten 1935 m. Benediktas Henrikas Tiškevičius mirė ir buvo palaidotas šalia savo motinos. Didžioji dalis turtų ir Raudondvario dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Benediktui Jonui Tiškevičiui.

Nors B. H. Tiškevičiaus gyvenimas yra ne kartą aprašytas spaudoje ar moksliniuose straipsniuose, daug jo ilgo gyvenimo detalių šiandieną yra dar mažai žinomos. Svarbiausiu faktu, liudijančiu jo ekspedicijas ar kasdienybę, vis dar lieka pačio grafo darytos fotografijos, kurių dauguma dėl karų, konfliktų ar kitų istorinių stichijų buvo sunaikintos arba išblaškytos po visą pasaulį. Nieko keisto, kad 1993 m. viename Paryžiaus sendaikčių turguje rastos Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotraukos tapo tikra sensacija. Iki tol nematyti vaizdai atgaivino užmiršto Vialos ir Raudondvario dvaro istoriją. Išaugo ne tik susidomėjimas senaja fotografija, bet ir pačiu fotografu. 2002 m. pasirodė „Baltų lankų” albumas Tyszkiewicz su naujai atrastomis nuotraukomis bei keletas dokumentinių filmų, sukurtų Lietuvoje ir Baltarusijoje. Deja nors susidomėjimas ir buvo, tačiau išvysti Benedikto Henriko Tiškevičiaus nuotraukų buvo įmanoma tik dviejuose vietuose – Kretingos muziejuje bei Lietuvos valstybės istorijos archyve, kur buvo saugomos tik kelios jo fotografijos. Anot meno ir kultūrinių vertybių aukciono ARS VIA direktoriaus Algirdo Petraičio, grafo Tiškevičiaus fotografijos yra itin retas grobis kolekcininkams: „Jo darbų, kaip ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, antikvarinėje rinkoje tiesiog nebūna – tokie jie yra unikalūs ir reti“. Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos pasižymi ne tik retumu, bet ir aukšta menine verte. A. Petraičio teigimu: „1876 m., kai gimė žinomas fotomenininkas Janas Bulhakas, grafas B. H. Tiškevičius Filadelfijoje jau atsiiminėjo aukso medalį, gautą už Pasaulinėje parodoje eksponuotas unikalias fotografijas iš kelionės po Alžyrą. Jos laikomos vienais pirmųjų reportažinės fotografijos bandymų pasaulyje“.

Kauno rajono muziejus, įsikūręs Raudondvario dvare, deja neturėjo nei vienos autentiškos Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos.

Tik 2018 m., kai viename internetinių aukcionų netikėtai pavyko surasti penkias autentiškas nuotraukas, kuriose buvo pavaizduoti B. H. Tiškevičiaus vaikai – Benediktas Jonas Tiškevičius ir Elžbieta Marija Tiškevičiūtė. Tai buvo pirmieji B. H. Tiškevičiaus darbai muziejaus fonduose. Vėliau kolekciją papildė dalis iš meno ir kultūrinių vertybių aukciono ARS VIA, nupirktų nuotraukų rinkinio. Nuo 1993 m. tai buvo didžiausias, kada nors rastas grafo darytų nuotraukų rinkinys. Gausiai padidėjusi muziejaus kolekcija dabar yra didžiausia ir vertingiausia Lietuvoje. Šiuose, nepaprastai vertinguose vaizduose, užfiksuota tai, apie ką buvo galima paskaityti tik užrašytuose pasakojimuose ar inventoriuose. Iki šiol nebuvo žinoma koks buvo tiltelis per upelį, tekantį raguvoje, ar kaip atrodė keltas per Nevėžio upę. Atrastos fotografijos leidžia naujai pažvelgti ir į asmeninį grafo Tiškevičiaus gyvenimą. Jose gausu įamžintų akimirkų iš pasivaikščiojimų po parką bei medžioklės scenų. Taip pat nepaprastai įdomūs vaizdai iš kelionės po Prancūziją, kurioje grafą lydėjo pirmoji jo meilė Izabelė Fero (pranc. Isabel Feraud). Sunku paaiškinti faktą, kad išlikusių nuotraukų su Izabele Fero yra kur kas daugiau, nei, kad su Elžbieta Klara Bancroft – pirmąja B. H. Tiškevičiaus žmona. Akivaizdu, kad juos abudu jungė ne tik meilė, bet ir bendra aistra kelionėms. Nors I. Fero jis taip ir nevedė, su ja susilaukė nesantuokinės dukrelės Marie Feraud, kurios anūkas Jurgenas Štubė (vok. Jürgen Stubbe) 2005 m. lankėsi Raudondvaryje. Šios ir kitos nuotraukos be abejonės taps svariu šaltiniu, papildančiu jau turimas žinias apie Raudondvarį ir jo valdytojus.

Parengė Andrius Marcinkevičius, istorikas

Parodos atidarymas: 2019 m. gegužės 18 d., šeštadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.
Renginio metus bus filmuojama ir fotografuojama. Parodos atidarymo renginys nemokamas.

Paroda veiks 2019 05 18 – 2019 06 30.

Dalijamės akimirkomis iš 2019 m. gegužės 18 d. įvykusio parodos atidarymo. Fotografijų autorius Donatas Stankevičius.