SALVADORAS DALI

(isp. Salvador Domingo Felipe Jacinto Dalí i Domènech, Marqués de Dalí de Púbol)

(1904–1989)

Salvador Dalí gimė 1904 m. gegužės 11 dieną 8 valandą 45 minutės Carrer Monturiol gatvės 20 namo pirmame aukšte Figueres mieste Empordà regione, Katalonijos srityje, Ispanijoje.

Būdamas dešimties metų, skatinamas tėvų, Dalí pradėjo lankyti Madrido dailiųjų menų mokyklą – mokėsi tapyti impresionizmo ir puantilizmo stiliumi. 1917 m. tėvas šeimos namuose surengė pirmąją jo piešinių parodą, meistriškai atliktą angliniu pieštuku. Pirmoji vieša Dalí paroda įvyko 1919 m. Figueres miesto teatre. 1921 m. vasario mėnesį mirė jo motina. Ši netektis labai sukrėtė jaunuolį. Motinos sesuo Caterina vėliau tapo Dalí tėvo antrąja žmona. 1922 m. Dalí įstojo į išskirtinę tapybos, skulptūros ir grafikos Real Academia de Bellas Artes de San Fernando mokyklą Madride. Studijų metu Dalí buvo spalvinga, ekscentriška, provokuojanti, ekstravagantiška asmenybė, tuo metu dar neatradusi ir nesuformavusi savo krypties dailėje. Jaunuolio ekscentriškas elgesys ir pašaipa dėstytojams baigiamųjų egzaminų metu lėmė, jog Dalí buvo išbrauktas iš mokyklos mokinių sąrašų. Po šio įvykio Dalí kelis mėnesius vėjavaikiškai gėrėjosi giedru Ispanijos dangumi.

Lemtingu posūkiu jo gyvenime tapo 1926 m. kelionė į Paryžių. Jos metu Dalí susipažino su Pablo Picasso, susidomėjo Giorgio de Chirico metafizine tapyba, siurrealizmu, Joan Miró tapyba ir Sigmund Freud psichoanalizės koncepcija. Pastarosios įtakoje 1927 m. Dalí nutapė  darbą „Apparatus and Hand”, tapusį jo kūrybinės vaizduotės etalonu.

Studentų rezidencijoje Dalí susibičiuliavo su ispanų kino režisieriumi Luis Buñuel, vėliau su britų kino režisieriumi ir prodiuseriu Alfred Hitchcock bei ispanų poetu Federico García Lorca, pasiūliusiam Dalí leistis į abipusius intymius nuotykius. Dalí  be abejonių atmetė šį pasiūlymą. 1927 m. Dalí kartu su Luis Buñuel kuria filmą „ Andalūzijos šuo“ (pranc. Un Chien Andalou), kuriam 1928 m. pasirodžius, Dalí akimirksniu tapo įžymybe ir tuo pačiu persona non grata, dėl kritikos politinei aukštuomenei ir dėl perdėtai atviro intymių scenų traktavimo kino juostoje. Pasinaudoję tokia išskirtine Dalí padėtimi,  Paul Eluard su žmona Gala ir Rene Magritte su žmona Georgette aplankė Dalí jo rezidencijoje Cadaques mieste ir vizito metu pakvietė dailininką prisijungti prie jų grupės. Šis susibičiuliavimas su Dalí vėliau įtakojo Paul Eluard ir Gala (rus. Елена Ивановна Дьяконова) skyrybas. Gala tampa Dalí kūrybos ir gyvenimo mūza, jo kūrybos vadybininke ir galiausiai – žmona.

Nežiūrint į suformuotą neigiamą viešąją nuomonę ir požiūrį į Dalí, André Breton su kolegomis pakvietė jį prisijungti prie siurrealizmo krypties menininkų. Stefan Zweig 1938 m. supažindino Dalí su Sigmund Freud. Dalí eskizavo ir pradėjo tapyti Zigmundo Froido portretą. Susipažinęs išsamiau su Dalí pasaulėžiūra Sigmund Freud suvokė ekstravagantiško Dalí elgesio priežastį, kūrybinį polėkį ir kūrybą. Iki susitikimo su Dalí, Sigmund Freud manė, jog siurrealizmas yra neadekvačių (išprotėjusių) menas. Londone Dalí susipažino su turtingu britų poetu Sir Edward James, keletą metų finansiškai rėmusiu menininką ir bendradarbiavusiu kuriant darbus „The Lobster Phone” (1936) ir „Mae West Lips Sofa” (1937). Abu kūriniai yra James namuose Sussex, Britanijoje.

Dalí tėvas, dėl nepalankios politinės situacijos ir asmeninių nesutarimų, 1929 m. išvaro savo sūnų iš gimtųjų namų. Dėl skirtingų požiūrių į komunizmą, fašizmą ir generolą Franco, Breton 1934 m. išbraukia Dalí iš siurrealistų grupės, tačiau Dalí grėsmingai pareiškia Breton‘ui: „Aš pats esu siurrealizmas”. Nežiūrint į tai, santykiai su siurrealistais ir Breton‘u per visą dailininko kūrybos laikotarpį išliko artimi – tai jie suartėdavo, tai vėl skandalingai nutrūkdavo.

Dalí daug keliavo, išbandė įvairių tapybos stilių, tačiau Gustave Courbet ir Jan Vermeer jam pasiliko kanonizuotais ir iškiliausiais menininkais dėl šviesos perteikimo, realistinio vaizdo ir humanistinės sampratos. Salvador Dalí permąstė visų meninių krypčių ir sąjūdžių siekius, savitai juos apjungė ir išvystė unikalią vaizdavimo koncepciją. Jis perkėlė klasikinės Graikijos ir Italijos renesanso meno vaizdų stilistiką į siurrealistinę erdvę, supriešino dogmatinę sampratą su tikrove, paryškino realistinį traktavimą iki hyper realizmo. Dalí išskleidė apoloniškojo ir dionisiškojo eroto galią, žyminčią metaforišką kūrybinį atsinaujinimą, žinomą metaforinėje filosofijoje Heraklitiškąją ugnimi, instinktyviai atpažįstančia savimi visus dalykus ir daiktus. Dalí išplėtojo šį metodą žinodamas, jog žiūrovai vis tiek suras santykį su jo darbais.

Dalí vaizduojamybei suteikė esminių instinktų konstantas, apsibrėžiančias visomis gyvybiškomis ir vitališkomis buvimo duotyje formomis, esančiomis kuriančia ir patiriama eroto ir eroso galia, apsibrėžiančia fiziologine mirties neišvengiamybe amžinybėje, pripildytoje visatos erdvės paslaptingumo ir nežinomybės. Nežodinio žinojimo sąranga yra įrašyta į kiekvieno sielą, patiriančią pasaulį pojūčiais ir vaizdiniais. Šią sampratą Dalí įkūnijo visoje savo kūryboje. Galiausiai Salvador Dalí kūrybą paaiškina jo paties sukurti terminai – „paranoiac critical”, „irrational knowledge”, kilę perfrazuojant André Breton automatizmo teoriją,  kuriai Salvador Dalí suteikė pozityvumo. Jo kūriniuose naudojami fetišai, gyvūnų atvaizdai, religiniai simboliai, perteikiantys visas laikmečio teorijas, neaplenkiant Sigmund Freud psichoanalizės, sublimacijos ir Albert Einstein laiko ir reliatyvumo teorijos.

Salvador Dalí iš kitų menininkų išsiskyrė demiurginiu universalumu, produktyvumu bei subtiliu ir virtuozišku graikų klasikinio, brandaus renesanso meno stilių technikos panaudojimu ir apjungimu. Dalí į humanistinės sampratos erdvę įkėlė destruktyvų siurrealizmą, griaunantį dogmatinius apribojimus mene, gilinosi į kubizmo, impresionizmo, futurizmo idėjas, eksperimentavo ir nuosekliai ieškojo savo stilistinės savasties, simbolinių vaizdų santykiu išdėstė rašytinės minties ir iracionalios idėjos santykio prasmę, atveriančią suvokiamo žinojimo reikšmes.

XX a. antroje pusėje Salvador Dalí tapo ryškiausiu biblijinio simbolizmo dailėje skleidėju, interpretavusiu Pasaulio sukūrimo, Dekalogo, Adomo ir Ievos, Paskutinės vakarienės siužetus, persipinančius su nuopuolio, meilės, mirties temomis, apgaubtomis paslaptimi ir išpildytomis skulptūrinėse kompozicijose, tapybos darbuose, grafikos lakštuose, mažosios plastikos medalių serijose ir bareljefuose.

Įsigilinusiam žiūrovui Salvador Dalí kūriniai atskleidžia žmogaus siekį išsilaisvinti iš pasiklydimo, rodomo religiniais vaizdais, vaizdiniais, simboliais, dogmomis, tiesomis, užgožiančiomis žmogaus buvimo pasaulio duotyje esmės ir prasmės tapatumo santykį. Dalí žinojimas vaizdais nėra paranojiška ir šizofreniška pastanga pranokti pačią duotį, visada esančią įvairove, kurioje nesusivokiantis λόφος (gr. logos) sąranga ir aistromis klaidinamas protas naikina žmogaus savastį ir pasaulį mitologine nelegitimuota πόλεμος (gr. polemos) – veiksmo ir veikimo galia, kurios dogmatinę priešpriešą ir neigimą Dalí eliminuoja pozityvia kūrimo galios sąranga.

Menotyrininkas Regimantas Žilys