Lentainių piliakalnis, kartu su jo papėdėje įsikūrusia gyvenviete ir šalia jos esančiu senkapiu (Kauno r., Domeikavos sen., Radikių k.) yra labai vertingas archeologinis kompleksas, nacionalinės reikšmės valstybės saugomas objektas. Šimtmečius ar net tūkstantmečius po žemėmis išbuvę daiktai, atrasti archeologinių tyrimų metu, kasant žemę, smėlyje vėjo atpustyti ar atsitiktinai aptikti, padeda dėlioti kaimo ir aplink jį esančių vietovių istoriją, liudija nepertraukiamą gyvenimą nuo I tūkstantmečio pradžios. Taip vadinami akiniai papuošalai (puošti akis primenančiais ornamentais) pasakoja apie pirmuosius amžius po Kr., o rastos monetos atskleidžia, kad čia gyventa ir XVII amžiuje. Laidojimo tradicijų įvairovė ir kaita, griautiniai (nedeginti) ir degintiniai palaidojimai patvirtina, kad čia buvo ilgai gyventa. Toks ilgas laikotarpis leidžia daryti išvadas apie Vidurio Lietuvos ekonominį, socialinį ir kultūrinį gyvenimą, jo raidą ir kaitą, nekalbant jau apie tai, kad čia aptiktos ir viduriniojo bei naujojo akmens amžių stovyklos.
Vietos patrauklumą lėmė patogi strateginė ir geografinę padėtis. Dviejų upių santaka saugojo vietovę iš dviejų pusių, teikė gyvenimui būtiną vandenį, o pačios upės iki pat viduramžių pabaigos buvo pagrindiniai keliai. I tūkst. pradžioje Neries dešiniajame krante, toje vietoje, kur įteka Lapienės upelis, įrengtas Lentainių piliakalnis. Aukšti ir statūs, 30 m siekiantys piliakalnio šlaitai, viršuje – ovali, apie 350 m2 ploto aikštelė, kurioje turėjo būti medinė pilis, kalvą juosiantys pylimai, grioviai ir terasos, kalba apie piliakalnio tūkstantmečius gynybos uždavinius ir tikslus. Vėliau papėdėje plėtėsi nuo II a. po Kr. pradėjusi kurtis gyvenvietė, kurios pakraštyje imta laidoti mirusiuosius. Tokia buvo senkapio pradžia. Nuo piliakalnio viršaus atsiveriantys nuostabūs Kleboniškio miško, upės ir kiti gamtos vaizdai traukė ir tebetraukia keliautojų, menininkų ir kitų neabejingų grožiui ir tautos istorijai žmonių akį. Jų neaplenkė ir žymaus kraštotyrininko, menininko, fotografo Balio Buračo (1897–1972) objektyvas. Vytauto Didžiojo karo muziejaus Negatyvų rinkinyje saugoma 13 B. Buračo negatyvų, įamžinančių minimą piliakalnį XX a. 5 dešimtmetyje. Dalis jų eksponuojama šioje parodoje.
Vietas, kur į dideles upes įteka maži upeliukai, dažnai rinkdavosi ir akmens amžiaus gyventojai. Ne išimtis ir Lapienės bei Neries santaka, kur II tūkst. prieš Kr. viduryje (vėlyvasis neolitas) buvo net keletas vėlyvojo akmens amžiaus stovyklaviečių. Gali atrodyti keistai, tačiau šalia šio laikotarpio stovyklų nerasta kapaviečių, nes tuo metu žmonės dar tebebuvo laidojami šalia namų. Radiniai liudija, kad čia gyveno jau susiformavusio baltų etninio junginio vakarinės dalies kultūros atstovai.
Lentainių-Radikių kompleksas išsiskiria iš kitų archeologinių Lietuvos paminklų atsitiktinių radinių gausa ir palyginti nedideliu radinių, rastų nepajudintų, savo pirminėje vietoje, skaičiumi. Taip yra todėl, kad vieta buvo populiari ir intensyviai eksploatuojama visais laikais.
Pirmojo pasaulinio karo metais piliakalnis gerokai apardytas vokiečių fortifikacinių įrengimų, jo papėdė smarkiai nukentėjo 1938 m. tiesiant kelią, vėliau – statant pastatus, ariant žemę, sodinant vaismedžius, o senkapio kalvoje, už kaimo ribų, buvo smėlio karjeras. Visa tai ardė kultūrinį sluoksnį, buvo nuolat randama kaulų ir įvairių dirbinių. Iš vienos pusės tai smarkiai pakenkė archeologiniam paminklui, bet iš kitos pusės, kreipė archeologų dėmesį ir skatino pradėti tyrimus. 1911 m. Lentainių piliakalnį bandė kasinėti L. Kšivickis, aukštutinės ir žemutinės piliakalnio papėdės gyvenvietes 1938 m. tyrė J. Puzinas, o 2001–2009 m. – A. Žalnierius.
Šioje parodoje eksponuojama Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoma Radikių akmens amžiaus stovyklaviečių, kurias 1959 m. tyrė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus, vadovaujamas archeologės R. Rimantienės, Radikių senkapio, kurį 1959 m. ir 1967 m. tyrė Kauno valstybinis istorijos muziejus (dabar VDKM), vadovaujamas archeologės K. Gabriūnaitės, tyrimų medžiaga; nemaža dalis Radikių kaime ir aplink jį rastų pavienių I tūkst. pradžios – II tūkst. vidurio radinių, taip pat radiniai iš suardytų žirgų kapų. Akmens amžiaus stovyklavietėse rasta titnaginių širdinių strėlių antgalių, gremžtukų, gramdukų ir kitų smulkių dirbinių, akmeninių ir titnaginių kirvukų bei kaplių nuolaužų, taip pat storasienės keramikos šukių, papuoštų virvelės įspaudomis, įraižomis, nežymiai brūkšniuotų. 1959 m. ištirti 74 Radikių senkapio griautiniai kapai, juose rasta apie 250 vnt. radinių, kurie datuojami XIV–XV a. 1967 m. ištirti 22 to paties senkapio griautiniai palaidojimai, kuriuose rasta 51 radinys, datuojamas XVII a. Tiek radinių gausa, tiek jų tipologija išsiskyrė kapas Nr. 4, kuris datuojamas V–VII a.
Parodos kuratorė Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Gerarda Dručkuvienė