SOFIJOS RICKEVIČIŪTĖS AKVARELIŲ IR PIEŠINIŲ PARODA

Sofijos Rickevičiūtės (1950–2021) gyvenime ir kūryboje be tapybos aliejumi ne mažiau svarbią vietą buvo užėmęs piešimas kreidelėmis, tušu, liejimas akvarele. Šios priemonės ir technikos Sofijai buvo lygiavertės saviraiškos ir jausmo perteikimo priemonės. Šioje Kauno rajono muziejuje vykstančioje parodoje, skirtoje S. Rickevičiūtės mirties metinėms paminėti, rodomos akvarelės, pastelės ir piešiniai, surasti aplanke, glūdėjusiame nuošaliame dailininkės dirbtuvės kampe. Storas apdulkėjęs ryšulys, keletą kartų perrištas linine virvele ir patikimai „užrakintas“ pora mazgų, atrodė tarsi Sofijos gyvenimo metraštis. Atvertus dermatininio juodo apdulkėjusio aplanko viršelį, atsivėrė tvarkingai suguldyti Sofijos plenerų, kuriuose jai teko būti, darbai: Plateliai, Merkinė, 1977; Nida 1998, 2002, 2003, 2005; Palanga 2004, Raseiniai, Čenstachavas (Lenkija) 2002; Bitėnai, Pašušvys, Šaukotas 2016. Tikėtina, jog kai kurios akvarelės yra dailininkės studijų laikotarpio pleneruose sukurti darbai. Įdomu tai, kad tarp kitų piešinių ir akvarelių yra ir lapas su užrašais „Foto Arūno, žemiau – 2013 foto Arūno Venskaus“. Po signuotu lapu – du to paties vyro portretai lieti akvarele. Tarp daugybės eskizų, akvarelių yra ir piešinių. Didžioji dalis – gamtos motyvai, jūra, marios, tačiau gausu portretų pieštuku, akvarele, šventųjų skulptūrėlių eskizų, bažnyčių šventorių, interjerų ir šventųjų paveikslų piešinių. Atskiras aplankėlis su Lietuvos etnografinių regionų moterų kostiumų eskizais kreidelėmis.

Pervertus šį Sofijos kūrinių ryšulį galima suprasti, kad dailininkė buvo itin aktyvi plenerų dalyvė ir puiki Lietuvos gamtovaizdžio, kaimų, bažnytkaimių ir miestelių aplinkos tyrinėtoja, fiksuotoja. Artimas buvo jai ir portretavimas.

Dar 1996 metais Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejaus vadovė, akvarelininkė Emilija Jėzualda Jaudegytė (1941–2013), kartu su privačios liaudies amatų mokyklos Vilkijoje savininku Zigmu Kalesinsku vieno bičiuliško susitikimo metu sumanė ir inicijavo akvarelininkų plenerą „Nemunas”. Nuo pat plenerų organizavimo pradžios iki 2012 metų akvarelės techniką populiarinantys bendraminčiai vasaromis įsikurdavo tuomet veikusioje Dalios ir Zigmo Kalesinskų aukštesniojoje liaudies amatų mokykloje. 1999 metais, kai Kauno akvarelininkai minėjo savo veiklos dešimtmetį, tarp daugelio kitų šią tapybos techniką pamilusių dailininkų: Petro Stausko (1919–2003), Algimanto Mikėno (1929–2006), Kazio Abramavičiaus (1928–2008), Dovilės Motiejūnaitė-Vainulevičienės, Mildos Mildažytės-Kulikauskienės, Eglės Petraitytės-Talalienės, Inos Budrytės, Eugenijaus Nalevaikos, Valentino Varno, Ritos Kišonienės, Rimantės Ropytės, Vilkijos pleneruose buvo ir S. Rickevičiūtė. Pleneras „Nemunas” Vilkijoje: 1996–ųjų, skirtas Kajetono Sklėriaus 120- oms metinėms paminėti, 1997–ųjų – „Bobų vasara Vilkijoje“. Kartu su vilniete dailininke I. Budryte S. Rickevičiūtė Vilkijoje buvo labai dažna viešnia ne tik vasaromis, bet ir kitais metų laikais. Nemunas S. Rickevičiūtę pakerėjo savo grožiu, todėl ji kartu su kitais akvarelininkais vėliau persikėlė ir į kitą šios upės krantą: 1999–ais „Nemunas“ Kriūkuose, 2001–ais – Birštone, 2006–ais tarptautinis pleneras „Nemunas”. Po plenerų K. Sklėriui Vilkijoje ir Česlovui Milošui Šeteiniuose, sekė tarptautinis pleneras Zyplių dvare, Merkinėje ir kitose Lietuvos vietose. Nemunas Sofijos kūrybinį gyvenimą lydėjo beveik visur – netgi butas ir dirbtuvė Karaliaus Mindaugo prospekte, vingiuojančiame per Kauną greta šios Lietuvos didžiosios upės. Galima drąsiai teigti, kad ne tik pleneras „Nemunas”, bet ir pati upė, ir gyvenimas ant jos kranto, buvo svarbi ir reikšminga dailininkės gyvenimo dalis.

S. Rickevičiūtė mokėsi iš garsiausių Lietuvos tapytojų: Antano Gudaičio, Vlado Karatajaus, Jono Švažo ir Arvydo Šaltenio. Jų kūrybos įtaka labiau juntama ankstesnėse aliejumi tapytose drobėse. Akvarelė Sofijai nė kiek nenusileido aliejui. Ji lygiai taip pat mėgavosi abiejų šių technikų galimybėmis, o kartais, apimta dvasinio lengvumo ir laisvumo, kūrybiškai „įsisiautėjusi” akvarelės lengvumą ir skaidrumą netgi perkeldavo į aliejumi tapomas drobes, visai pamiršdama apie aliejinių dažų riebumą ir sodrumą.

Gamta Sofijai: vanduo, saulė, jūra, kopos, miškas, augmenija – neatsiejama jos gyvenimo ir kūrybos dalis, todėl ji niekada neatsisakydavo galimybės dalyvauti pleneruose.

Žvelgiant į S. Rickevičiūtės darbus, juose vyrauja labai įvairus braižas: nuo greito, net siautulingo, iki ramaus apgalvoto dažo uždėjimo. Savo kūryboje autorė moka būti neatpažįstama, o gal tiesiog taip žaidžia su žiūrovu, tarsi tikrindama jo pastabumą.

Kūrybingas ir šviesus Sofijos gyvenimas, padovanojęs jai didelę kūrybinę patirtį ir taip akivaizdžiai matomą – potėpio, spalvos ir minties laisvę, prabėgo… Mums, visiems JĄ sutikusiems, pasiliko žmogiška šiluma, subtilus dvasingumas, besąlygiškas atvirumas, inteligentiškumas, kuris nieko neslėgė ir buvo glaudžiai susijęs su jos bendravimo kultūra.

Parengė Zigmas Kalesinskas


Paroda Kauno rajono muziejuje veikia 2022 05 06 – 2022 06 05.