test12

 

Fotografijų paroda „Pilys”

Vitus Saloshanka (Baltarusija): „Svajonių šalis. Turtuolių šeimos namai“

Kelionė per Minsko priemiesčius 2001 metais fotografą Vitus Saloshanka sukrėtė – pažįstamos gimtosios Baltarusijos vietos neįtikėtinai pasikeitė. „Pamačiau tai, ko niekada nebuvo Minske anksčiau“,– sako jis. „Didžiuliai socialiniai skirtumai“. Dešimtys naujų namų šalyje buvo iki tol už miesto, kurio kraštovaizdis iš tolo primena, pilių transformuotą svajonių žemę. Tai priminė ne priemiestį. „Namai priklauso pirmosios bangos verslininkams ar vadovams, kurie padarė lengvai ir greitai pinigų, ir kurie norėjo tokiu būdu parodyti savo individualumą“,– sako Saloshanka. Bet fotografui jie buvo daugiau nei tik minčių, vaizdinių, apmąstymų, abejonių impulsai – manifestas prieš nouveau-riche (liet. naujieji turtuoliai) apraiškas. Jie taip pat yra laiko ženklai. „Namai atspindi naują savivoką – sąmoningumą Baltarusijos visuomenėje, taip pat naujos kultūrinės tapatybės paieškas. Kas mes esame? Kur yra mūsų šaknys? Kaip tai išreiškiama architektūros formomis?“

Anastasija Fedorova

 


Gintaras Česonis: „Raudondvaris 2003–2013“

Parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas 1973 metais parko tyrimų medžiagoje Kauno Raudondvario parko istorinės apybraižos ir fotofiksacijos apie dvaro parką rašė taip: „Daugelis Raudondvarį aprašinėjusiųjų prisimena ansamblio interjerų turtus, gailisi jų pranykimo, tačiau ne mažiau vertingas ir suaugęs su pastatais buvo savotiškas jų eksterjeras, parko vejos su gėlių raštais kilimai, vijoklių siuvinėjimas, galingų medžių monumentai, neišsemiama skulptūrinių formų įvairove iš šakų vėduoklių, pynių, lajų žaismo, atspalvių ir sąskambių. Visa ši gyva virpanti, sezonais kintama pasaulio aplinkos miniatiūra ne mažiau už vandenį ir orą reikalinga sudarkytos technizuotos aplinkos žeidžiamam žmogui atsikvėpti nuo triukšmo, dulkių, begalės agresyvių cheminių medžiagų poveikio, pasisemti jėgų iš tobuliausiai įrengto pirmapradės kūrybinės galios šaltinio.“

„2003 metais, ko gero, dar niekas net nesvajojo, kad Raudondvario dvaras po dešimtmečio taps reprezentacine Kauno rajono vieta ir vienu lankomiausių kultūros paveldo ansamblių pakaunėje. Dar tuomet, kai dvarą valdė Žemės ūkio inžinerijos institutas, čia lankėsi kaunietis fotografas Gintaras Česonis. Tada jis pradėjo fiksuoti laiko ir žmonių keičiamą dvarą, nors apie ką tik cituotas K. Labanausko mintis, neabejotinai, nežinojo. Šis įstabus kampelis patraukė ir viliojo menininką – pavertė jį Raudondvario dvaro metraštininku, stebinčiu, matančiu ir fiksuojančiu ne tik fizinius, bet ir mentalinius šio unikalaus ansamblio pokyčius.

Dešimtmetį trunką stebėjimai ir fiksacija visų pirma atspindi nuotaiką. Sąmoningas juodos ir baltos spalvos pasirinkimas atspaudus daro aristokratiškus ir nepavaldžius laikui. Viskas, kas atskleidžiama atspauduose, tai tik akimirkos santykis. Toje akimirkoje įprasminta dvaro gamta, architektūra, nuotaika ir pats fotografas. Pastarojo akivaizdžiai niekur nematome, tačiau fotografijose, be atpažįstamo braižo, įžvelgiamas kintamas menininko santykis su objektu – nuo statistinio dvaro aplinkos fiksuotojo iki meistriško šviesos žonglieriaus. Menininkui čia svarbiausia būsena ir vyraujanti nuotaika.

Jis nepaiso nei metų laikų, nei kalendoriaus. Per G. Česonio objektyvą metų laikų ir šviesos nuotaikų kaita dvaro erdvėje atsiveria ir atsiskleidžia vis naujai, vis kitaip – česoniškai. Užklupti reikiamą ir norimą nuotaiką ir šviesą fotografuojamame objekte, ją pagauti ir užfiksuoti akimirksniu kintamame laike – ir yra didžioji  G. Česonio meistrystė ir talentas. Subtilus ir jautrus šviesos ir fotografuojamo objekto santykio pasirinkimas verčia atkreipti dėmesį į nuotraukomis pagautą architektūrą, jos santykį su aplinka – parko gamta ir stebėtojo vaidmenį atliekančiu žmogumi, galbūt tik vartotoju. Dvaro architektūra ir parko augalija menininko darbuose užima lygiavertę poziciją. Siekdamas išryškinti ar pabrėžti kurią nors vieną, tą akimirką svarbesnę, – fotografas meistriškai panaudoja šviesą. Čia karaliauja šviesotamsa. Ji čia teisėja.

Santykis tarp fotografo ir fotografuojamo objekto, architektūros ir gamtos, šešėlių pasaulio ir šviesos, galiausiai – nespalvotų atspaudų ir žiūrovo – numanoma siekiamybė. Tai visuma, padedanti atskleisti Raudondvario dvaro vertę: istorinę, architektūrinę, meninę, urbanistinę ir emocinę.

Zigmas Kalesinskas