Antonis Oleščinskis. Tiškevičių-Berdyčivo Madona iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“. XIX a. pirma pusė. Iš Kauno rajono muziejaus fondų
Kauno rajono muziejus, įsikūręs Raudondvario Tiškevičių rūmuose, savo fonduose saugo ypatingą eksponatą – Tiškevičių-Berdyčivo stebuklingojo Švč. Mergelės Marijos paveikslo plieno raižinį iš Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo“. Atvaizdas paskatino nuodugniau pasidomėti įdomia šio meno kūrinio istorija ir sugrąžinti jį į šių dienų kontekstą.
Paveikslo kelionę laike tyrinėjo Hanna Widacka: jis buvo nutapytas ant drobės, užklijuotos ant kipariso lentos, – Romos Švč. Mergelės Marijos Snieginės atvaizdo kopija, nuo seno buvusi Tiškevičių giminės nuosavybė. Paveikslo savininkas Kyjivo vaivada Jonušas Tiškevičius Logoiskis (1590–1649) 1630 m. Berdyčive fundavo karmelitų bažnyčią ir vienuolyną. Aleksandras Jełowickis (1804–1877), 1830–1831 m. sukilimo dalyvis, lenkų rašytojas, poetas, vertėjas ir leidėjas, kunigas, savo prisiminimuose vaizdingai aprašo XIX a. Berdyčivą: „Užsukau taip pat ir į Berdyčivą, nes kaipgi neapžiūrėti to miesto, kuriame, kaip ir Kyjive kontraktų [kasmetinių provincijos bajorų suvažiavimų prekybiniams ir turtiniams sandoriams atlikti – aut. past.] metu, taip ir per savo keturias muges, susiburia Ukrainos, Podolės ir Volynės šlėktos; to miesto, esančio vidur Rusios žemių ir visą Rusią tartum širdis gaivinančio. Jei tik koks svarbesnis prekybos reikalas – į Berdyčivą, jei koks didesnis pirkinys ūkiui ar namams – į Berdyčivą, jei tik reikalingas jaunikiui arklys ir vežimas, nuotakai – kraitis, gėrikui – vynas, lošėjui – žaidimas, kokiam jaunuoliui – mušti maskolius, tai – į Berdyčivą. Jei kas iš Ukrainos išsiruošia į tolimesnę kelionę – o kur, broliai? Į Berdyčivą. Jaunimui šnekučiuojantis bent pusvalandį, Berdyčivas, tarsi koks Paryžius, tuoj ant liežuvio. Berdyčivas kiekvienam patogus, kiekvienam pakeliui, net posakis toks yra… Parašyk man į Berdyčivą (t. y. „gaudyk vėją laukuose“ – aut. past.).“
Berdyčivas nuo XIV a. buvo svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prekybos centras, nuo XV a. miestą, be kitų, valdė didikai Tiškevičiai, o nuo 1721 m. – Radvilos. A. Jełowickis pasakoja: „Miesto ir apylinkių panoramoje išsiskiria puikios karmelitų bažnyčios bokštai, ji, apsupta aukštų mūrų, sudaro tartum tvirtovę, kuri senais laikais atlaikė daug apgulčių ir šturmų, atrėmė galybę puolimų, apsaugojo daug lenkų riterių. Tos bažnyčios mūruose ir pačioje bažnyčioje dar esama nemažai įstrigusių patrankų sviedinių, kruvinų kovų liudininkų, iš kurių įsimintiniausia yra kova su turkais, dar Jono Albrechto laikais […].
Ukrainiečių saujelė užsidarė Berdyčivo tvirtovės mūruose, šios įgulai vadovavo Tiškevičius, matyt, Berdyčivo valdytojas, nes Berdyčivas seniau buvo Tiškevičių tėvonija. Turkai apgulė miestą, bet, negalėdami jo paimti, pakreipė Hnylopjatės vagą, kad apgultieji, neturėdami vandens, būtų priversti pasiduoti. Įkalintieji kentė alkį ir troškulį ir jau būtų pasidavę užkariautojų malonei, bet tuomet karmelitų vienuolis su Švč. Mergelės paveikslu, nuo seno garsėjančiu stebuklais, stojo prieš vyresniųjų tarybą, išbarė ją už dvasios silpnumą, ugninga kalba uždegė visus narsiai laikytis ir, su stebuklinguoju paveikslu rankose užlipęs ant pylimų, turkus išvaikė. Pasakojama, kad to mūšio metu turkų strėlės dėl stebuklingojo paveikslo veikimo apsigręždavo ir kliudydavo pačius priešus; pasak kitų, tas paveikslas kovos metu taip švytėjo, kad nekrikštai nuo tos šviesos apako ir išsibėgiojo į visas puses, patys nematydami, kur lekia, pakliuvo į ukrainiečių rankas, o šie, keršydami už jiems padarytas skriaudas, juos visus išžudė. Visa nekrikštų stovykla tapo nugalėtojų grobiu ir nemažai prisidėjo prie miesto ir bažnyčios praturtėjimo. Nuo tada stebuklingojo Švenčiausiosios Motinos paveikslo šlovė pasklido po visą Lenkiją; nuo to laiko žmonės nuolat plaukia nusilenkti jam, nešdami aukas už patirtas malones; vienuolynas praturtėjo, bažnyčia išgražėjo, o miestas išsiplėtė.“
A. Jełowickis, lankydamas Berdyčivą, stebėjosi puošniais bažnyčios altoriais, paveikslu, vaizduojančiu „lenkų ir kazokų pergalę prieš turkus ir maskolius“, bet užvis labiausiai jį sužavėjo didysis altorius, kuriame buvo įtaisytas stebuklingasis paveikslas – ant jo bei šalia pakabinti votai iš perlų, brangakmenių ir aukso, „verti apie 2 milijonų auksinų“. 1756 m. liepos 16 d. paveikslas buvo iškilmingai karūnuotas popiežiaus Benedikto XIV funduotomis gryno aukso karūnomis su smaragdais. Deja, ilgainiui šios brangenybės tapo vagių grobiu, o 1941 m. ir pats paveikslo originalas pražuvo per gaisrą.
Berdyčivo basųjų karmelitų įtvirtintas vienuolyno ansamblis datuojamas XVII a., vėlyvojo baroko bažnyčia – XVII–XVIII a. Vienuolynas turėjo ir spaustuvę, ši buvo uždaryta caro valdžios. A. Jełowickis mini nepamainomus joje spausdintus Berdyčivo kalendorius, pagelbėjusius žemvaldžiams sėkmingai planuoti ūkio darbus ir teikusius kitų naudingų patarimų. Tokį kalendorių savo ūkyje naudojo ir Raudondvario grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius.
Nors stebuklingasis paveikslas ir supleškėjo, atvaizdas nežuvo. Pasak H. Widackos, XIX a. Berdyčivo Madonos vaizdai paplito Vakarų Europoje, daugiausia Paryžiuje – lenkų emigrantų (po sukilimų) centre. Ten dirbo ir dailininkas, litografas Antonis Oleščinskis (1794–1879), kuris „Vilniaus albumui“ padarė dvi skirtingai sukomponuotas atvaizdo kopijas. Viename iš raižinių matome Dievo Motiną, papuoštą naujosiomis (po senųjų vagystės), popiežiaus Pijaus IX funduotomis karūnomis (1857), o muziejuje saugoma ankstyvoji atvaizdo versija.
Tekstą parengė muziejininkė Ugnė Ražinskaitė.
Pirmą kartą spausdinta: „Liepsnose (ne)pražuvęs stebuklas”, Šiaurės Atėnai, 2025-04-11.