VALERIJA MEDELINSKIENĖ

Akvarelių paroda KAITA

Autorės žodis

Kaita būdinga ne tik klimatui. Kaitą, kaip būseną, išgyvena ir žmogus – ir nieko čia keisto – tiek žmogus, tiek klimatas yra dalys to didelio pasaulio, kuris vadinamas gamta. Jei klimato kaitą nusako temperatūros ir kritulių pokyčiai, tai ir žmogaus kaitą mes galime nusakyti tokiais pačiais ar labai panašiais žodžiais.

Jei nuo per aukštų oro temperatūrų užsidega miškai, tai ir žmogus gali užsidegti. (Užsi)dega jo širdis, ji liepsnoja, išgyvendama emocinius pakilimus ir nuosmukius. Skirtumas tik tas, kad miškų gaisrai naikina visada, o vidinis gaisras gali ne tik naikinti, bet ir kurti. Ir tokiu vidinio degimo keliu gimsta patys gražiausi dalykai – norėdamas skambėti, turi pereiti ugnį – kaip molinis indas. Kuo aukštesnė temperatūra, tuo geriau jis skamba.

Gamta didelė ir galinga, todėl kartais savo charakterį ji parodo sugalvodama išsprogdinti vulkaną ar sujudindama savo grindis – žemės plutą. Kartais tai baigiasi cunamio banga, kurios gimimas prasideda vandens atsitraukimu nuo kranto, kad savo vandenimis pamaitintų bangos gimimą. Taip ir žmogus – kartais jaučiasi taip, tarsi jūra būtų iki kelių. Tik va – nežiūrint to, kad vanduo yra tik „iki kelių“, bet vandens stiklinėje gali kilti audra. Gal taip ir geriau, nes kitu atveju širdis gali pavirsti į ledo gabalą, ar – dar blogiau – suakmenėti. Visi juk esame girdėję apie „ledines“ ar „akmenines“ širdis. Šitaip ta kaita juokauja su žmogiškomis būtybėmis.

Na, bet mes gyvename savo Lietuvoje, lietaus ir rūko krašte, kur agresyvios gamtos kaitos nejaučiame. Ant dangaus beriamos sniego pudros vis pabambame, padejuojame, kad ta žiema labai jau ilga, tačiau viduje puikiai žinome, kad neturėdami didelių kalnų, neturime ir riedančių nuo jų sniego lavinų. Puikiai suprantame, kad neturėdami smėlio dykumų, turime savo mirusias kopas – tiek jau to, kad jos keliauja per buvusių kaimų galvas, bet užburia savo amžina grožio kaita. Ir turime mes savo žalią tylą, kuri išnyra iš švaraus ežero vandens lelijų pavidalu. Turime mes ir ryto miglas, kurioms nusileidus užgniaužiame kvapą nuo atsivėrusio grožio, nes puikiai žinome, kad dažnai kitu metų laiku ta ore tvyranti rūkų pilkuma slepia nuo mūsų akių gyvenimo džiaugsmą. Ir labai gerai savyje suprantame, kad KAI išeiname iš savo namų, kad pamatytume kaip keičiasi pasaulis, visada norime čia sugrįžti, kad savo vidine oda pajaustume ir suprastume, kas yra TA trauka, kuri mus parveda pačius į save, bet jau pasikeitusius.