VIRGIS RUSECKAS IR RENATA KASIULYTĖ

Fotografijų ir tapybos parodoje eksponuojami tapytojo Virgio Rusecko ir fotografės Renatos Kasiulytės bendri kūriniai. Menininkai prisistato duetu, atsiduria ir fotografuojamojo, ir fotografo pozicijoje. Nuotraukų ašis kūrėjams yra šviesotamsos efektai, aplinką: senus maišus, kitus buityje pamestus, atsainiai numestus daiktus paverčiančius gyvais, o moters kūną laužomu, lankstomu elementu. Fotografijų serija primena senųjų meistrų paveikslus, hiperbolizuotą gotikos simboliką ir baroko dekoro jausmingumą, kuriuose esama daug nutylėjimų, slėpinių, erotinės paslapties. Išorinis pasaulis čia nebereikalingas. Vaizde tarpsta tik instinktai, o paroda labiau nagrinėja ne būties, egzistencijos, bet fotografo ir besifotografuojančio fiziologines būsenas. Autorius domina įvairūs kultūriniai ir socialiniai tabu, apnuoginama fizinė žmogaus prigimtis, gyvuliškas pradas, kūno medžiagiškumo konvulsija dirbtinumo akivaizdoje, spontaniška kūno ekspresija, išgyventas dvasios ir kūniškumo konfliktas. Menininkai drąsiai pabrėžia savo (anti)seksualumą, aukoja privatumą, kviesdami susimąstyti, kaip mes priimame mirtį, mazochizmą, psichosomatiką veikiančią kūną kaip žaliavą, kuria galima protestuoti prieš asmenybės suvaržymą, stereotipus ir dogmas.

Autoriams fotografija – tai savotiškas transas, kada vyksta pusiau nuogų, tarsi pilnai neišsilukštenusių drugelių lervų dialogai begalinėje nuotraukų serijoje. Dinamiškos kompozicijos pasižymi ryškiais šviesos ir tamsos perėjimais, grafikos meną primenančiais tonų ir faktūrų persipynimais, kurie tirpdo objektų / subjektų kontūrus. Kūrinys primena grafitu atliktą piešinį, o tamsus ir, atrodo, visą aplinką sugeriantis fonas, vos leidžiantis iš jo ištrūkti moters kūnui, kuria intuityvias vaizdines asociacijas su vėlyvosios modernistinės kultūros eksprerija, kada dailėje specialiai buvo siekiama atitrūkti nuo tiesioginio kūno vaizdavimo, jį specialiai jungiant su abstrakcija (šiuo atveju second-hand‘ais), pridengiant reprezentatyviausias kūno dalis (pvz., veidą, rankas). Kuriamas įspūdis, jog personažai yra įsipainioję siaubo filmų šešėlių tinkle. Įtampa veikia tarp to, kas stebi nuotrauką, ir to, kuris paslapčia stebi iš nuotraukos. Būtent šiuo atveju galima svarstyti ir apie žvilgsnio fenomenologiją, kuri įgauna aktualumą net tuo metu, kai personažas užfiksuojamas veržimosi iš prigimtinės moralės kokono judesyje ir yra specialiai “pabėgęs” nuo objektyvo.

Ignas Kazakevičius

„Virgio Rusecko (g. 1963 m.) kūrybą galima vadinti agresyvia poezija, kuri sklinda iš paprasto daikto esmės. Verta teigti, kad paveiksluose apsigyvenusių klestinčių daiktų agresija nusako naujas, neregimas tikrovės konfigūracijas arba konfigūravimo kryptis…“

„Agresyvūs ir pavojingi yra beveidžiai V. Rusecko kūriniai. Jie verčia apmąstyti ne kūrinio formą, bet turinį, verčia atkreipti dėmesį į detales, atsiveriančia, kaip svarbias, turtingas ir tikslingas tapybos prasmės sužydėjimo sąlygas. Figūrų beveidiškumas užlaiko agresiją ir nepatogią nuotaiką, o patį žiūrovą nenori ir nesugeba paleisti iš kūrinyje vyraujančio pavojingo ir galbūt negatyvaus patyrimo. Žiūrovas gali sutrikti regėdamas kūnus arba kūniškas formas, kurios save išduoda kaip akimirksniu veido netekusius, nuasmenintus kūnus…“

„Reziumuojant galiu teigti, kad išversti realybę ir perteikti jos neregimąją pusę yra agresyvus, bet žiūrovą įtraukiantis V. Rusecko kūrybos gestas. Čia atsiveria naujosios, daikto be kūno ir kūno be veido galios, kurios verčia papildomai kvestionuoti esamąją realybę nusakančius daiktus ir jų ryšius; kvestionuoti sėkmingai menininko sukonstruotą kūno iškūninimo procesą arba vizualų postkūniškumo fenomeną.“

Ištrauka iš menotyrininko Remigijaus Venckaus recenzijos „Išversta realybė arba daiktas eliminavęs kūną“.

Paroda Kauno rajono muziejuje veikia 2022 03 25 – 2022 05 01.

Donato Stankevičiaus fotografijos.