Nuo gruodžio 6 d. Kauno rajono muziejuje atidaroma paroda „Prašmatnioji XIX a. Paryžiaus mada: Paryžius–Raudondvaris“, pristatanti išskirtinius Aleksandro Vasiljevo kolekcijos eksponatus. Parodoje – XIX a. antrosios pusės Paryžiaus mados perlai: korsetai, krinolinai, nėriniai ir šilkas, liudijantys Raudondvario grafų Tiškevičių šeimos prabangą bei kultūrinį rafinuotumą.
Paroda lankytojų lauks iki 2026 vasario 1 d., III—VII 10:00—17:30 val.
Raudondvario dvaras XIX a. išsiskyrė prabanga. Jo savininkai – grafai Benedyktas Emanuelis ir Wanda Tyszkiewicziai – tuo metu laikyti turtingiausia didikų pora Lietuvoje.
B. E. Tyszkiewicziaus namuose Raudondvaryje 1841 m. apsilankęs Michalas Jozefas Römeris dienoraštyje dalinosi tokiais įspūdžiais: „Tai graži ir tikra pono rezidencija […]. Skoningai papuošti senieji gotikiniai rūmai spindi nuo paauksuotos bronzos, krištolų, alebastro ir raudonmedžio. Antro aukšto salonas rūmų gale turi tris įvairių spalvų stiklo sienas […], per vidurį salono – didžiuliai ovalūs krepšiai, pilni gėlių, apelsinmedžių ir citrinmedžių […], du modernūs dviaukščiai fligeliai, milžiniška oranžerija, viskas skendi gėlėse tarp plačių grįstų takų, apsupta puikiomis girelėmis.“
Benedyktas Emanuelis pasižymėjo plačiu intelektualiniu akiračiu, kaupė įvairiapusę biblioteką ir lavino savo dukterų protus, pirkdamas joms pamokančias knygas, prenumeruodamas prancūzišką periodiką. Grafų šeimoje rūpintasi įvaizdžiu, sektos mados, daug dėmesio skirta drabužiams bei papuošalams, patogiam, skoningam rezidencijos įrengimui, higienai, sveikatai, tačiau sykiu domėtasi dvasiniais dalykais, užsiimta labdaringa veikla.
B. E. Tyszkiewiczius rėmė muzikantus, dvare laikė nuosavą orkestrą. Į Raudondvarį traukė ne tik muzikantai, bet ir dailininkai, skulptoriai, architektai, įvairūs amatininkai (tarp jų – siuvėjai), iš grafų gaudavę dosnių užsakymų. Rūmuose veikė mėgėjiškas teatras – kostiumais bei dekoracijomis rūpinosi dailininkas, grafaičių piešimo mokytojas Aleksandras Sleńdzińskis. Grafo dukroms buvo samdomi šokių mokytojai, grafienė ir mergaitės puikiai skambino pianinu.
Kalbant apie Tyszkiewiczių skaitytą periodiką, įdomu, kad iki grafienės Wandos mirties prenumeruotas Varšuvoje leistas madų žurnalas „Magazyn Mód“. Jo paantraštėje rašoma, kad leidinys išeina keturis kartus per mėnesį, kas savaitę pridedamos dvi spalvotos užsienio dailininkų graviūros, vaizduojančios Paryžiaus, Vienos, Berlyno madas.
Atsivertus šį žurnalą, nekyla abejonių, iš kur savo apdarams įkvėpimo sėmėsi grafienė ir jos dukterys. Į pokylį pasipuošti čia siūloma paryžietiškos mados perliukais: bengalino[1] suknia, apsiūta atlasu, atlasine suknia, apkraštuota Briuselio nėriniais, ar organzos suknele, dekoruota auksine ornamentuota juosta. Akį traukia siuvinėta muslino suknia bei šilkinė suknelė su raukiniais. Pasipuošusi, Raudondvario grafų šeima mėgo lankytis teatre, koncertuose, įvairiuose pokyliuose – kaukių baliuose, labdaros renginiuose.
Lipant iš karietos, nuo vėsos damas saugodavo atlaso apsiaustėlis, apsiūtas kiaunės arba šermuonėlio kailiu, atlasinis olandiškas manto, apkraštuotas gulbės pūku, kiaunės kailio rankų mova, atlaso šalis, išsiuvinėtas ir papuoštas įvairiaspalviais kutais, bei nėriniais išdabinta skraistė iš pou de soie[2].
O kur dar įvairūs galvos apdangalai ir aksesuarai: grafienė Wanda bei grafaitės puošėsi auskarais, segėmis, vėriniais, žiedais su briliantais, smaragdais, granatais, turkiais, koralais. Grafaitės Liudgardos kraičiui nupirkta šilko baltiniams, sabalo kailio pelerina, muslino šalių, balta skrybėlaitė su plunksnomis ir gėlėmis, rožinė skrybėlaitė su gėlėmis ir vualiu, lelijų spalvos skrybėlaitė su veliumu ir aksomo gėlėmis ir kt. Itin madingos bei geidžiamos buvo ažūrinės šilkinės kojinaitės.
Nemažiau stilingai gyveno ir B. E. Tyszkiewicziaus anūkas Benedyktas Henrykas – turtingas paveldėtojas, pasaulyje garsinęs Raudondvario vardą nuotykių kupinomis kelionėmis savo jachta „Zemajtej“, retenybių, meno kūrinių kolekcijomis bei profesionaliomis, meniškomis fotografijomis. Savo kūriniuose jis įamžino visą būrį Paryžiaus scenos žvaigždžių – dainininkių, šokėjų, aktorių, tarp jų – net baleriną Blanche’ą Dupré.
B. H. Tyszkiewicziaus mylimoji Isabelle’ė Feraud, gimusi Urugvajuje, Montevidėjuje, ir gyvenusi Paryžiuje, buvo mėgstamiausias grafo nuotraukų modelis ir tikra XIX a. stiliaus ikona. Fotografijose ji pozuoja pasidabinusi elegantiška skrybėlaite, papuošta stručio plunksna, kutuota atlasine skraiste, vėduokle, šilkiniu rytietiškais motyvais siuvinėtu kostiumėliu ir stebina vapsvos liaunumo talija.
Benedykto Henryko žmonos, amerikietės Claros Elisabeth’os Bancroft, laikais (1877) Raudondvario rūmų „damų kabinete“ stovėjo prabangūs melsvu atlasu apmušti baldai, buvo galima rasti neseserų, indiškų vėrinių ir apyrankių, laikrodukų, grandinėlių, briliantinių smeigtukų, žiedų, auksinių medalionų ir kt.
XIX a. Raudondvario rūmai ištaiga garsėjo toli už Lietuvos ribų. Čia plušo garderobininkė bei siuvinėtoja, rengti iškilmingi pokyliai ir įvairios pramogos. Tai – tarsi maža Paryžiaus salelė šalia Kauno.
[1] Dirbtinio šilko ir medvilnės audinys.
[2] Prabangus šilkinis audinys, naudotas vakarinėms suknelėms siūti.
Ugnė Ražinskaitė, muziejininkė
Jau seniai pasibaigė XIX amžiaus puotos, tačiau prisiminimai apie jas gyvi Visagine saugomoje Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijoje. Kiekviena dama ir kavalierius svajojo apie gražiausią įvaizdį, puikiausią šilką, nėrinius ir siuvinėjimus. Neįkainojami modeliai iš geriausių to meto Paryžiaus kūrėjų – „Worth“, „Doucet“, „Redfern“, „Rouff“, „Felix“ mados namų – ir šiandien žavi spalvomis, subtilia apdaila bei formų tobulumu. Parodoje eksponuojami 1860–1899 m. modeliai. Tais laikais karaliavo korsetai, krinolinai ir tiurniūrai, gracingas liemuo ir platūs sijonai. Vyriški frakai, liemenės, krakmolyti marškiniai puikiai papildė spalvinę gamą bei formų įvairovę.
Ypatingo dėmesio verti ir portretai, tarp kurių – puikus didelis anksčiau garsaus, o mūsų dienomis jau pamiršto prancūzų menininko Jules’io-Eugène’o Lenepveu (1819–1898, Paryžius) suknele pobūviui pasipuošusios paryžietės atvaizdas. Anksčiau šis autorius buvo ištapęs Paryžiaus muzikinio teatro „Grand Opéra“ salės lubas, kurias dabar dengia Marco Chagallo tapyba.
Išskirtinis parodoje pristatomas to meto aksesuaras – nėriniuota vėduoklė perlamutriniu pagrindu (1880), menanti slaptą vėduoklių kalbą prabangių pobūvių eroje.
Aleksandras Vasiljevas,
mados istorikas, Aleksandro Vasiljevo fondo prezidentas