Liepos 11 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma paroda „Archeologiniai radiniai pildo Zapyškio istorijos dėlionę“. Ši ekspozicija atveria lankytojams galimybę susipažinti su Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios ir jos aplinkos archeologinių tyrimų metu rastais artefaktais, atskleidžiančiais šio regiono istorinę raidą nuo seniausių laikų iki naujųjų amžių.
Archeologiniai tyrimai, kurių radinius matome šioje parodoje, vyko 2017–18 ir 2021 m. Jiems vadovavo archeologas Justinas Račas, jis radinius saugoti perdavė Vytauto Didžiojo karo muziejui. Tyrimai vyko Zapyškio seniūnijos užsakymu prieš atliekant Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijos tvarkymo, infocentro statybos ir kelio įrengimo Muziejaus gatvės pradžioje bei Nemuno kairiajame krante projektus. Senojo miesto teritorija ir seniau buvo tyrinėta archeologų. 2017–2018 m. atlikti bažnyčios tyrimai. Ištirta 80 perkasų, kurių bendras plotas 5079 m2. Aptikta daugiau nei 500 individualių radinių (žiedų, medalikėlių, kryželių), daugiau nei 1000 XVI–XIX a. monetų (retas radinys, kurį matome parodoje, švediška monetinė klipa), keletas tūkstančių keramikos, stiklo dirbinių šukių. Fiksuoti 52 griautiniai kapai, orientuoti rytų–vakarų kryptimi, su negausiomis įkapėmis ir kaulų sankaupos. Laidota mediniuose karstuose, keliais sluoksniais, tiek bažnyčios viduje (41 kapas), tiek išorėje. 2021 m. ištirti 88 m.2 (6 perkasos) senojo miesto vietose, kur turėjo būti vykdomi darbai. Miesto radinių didumą sudaro keramika. Paveikslėlyje žaliai pažymėti 2017–2021 m. tirti plotai.
Parodoje taip pat eksponuojami keli akmens amžiaus atsitiktiniai radiniai, kurie į muziejaus rinkinius pateko ne iš šių kasinėjimų.
Įdomu tai, kad archeologinių tyrimų medžiaga dažnai gali papildyti, patvirtinti arba paneigti rašytinių bei ikonografinių šaltinių, legendomis ir padavimais apipintų pasakojimų duomenis. O kartais atidengiami faktai, apie kuriuos iš vis nebuvo iki tol žinoma. Be to, tyrimų medžiaga dažniausiai parodo kiek kitą istorijos pusę, nei ta, kurią atspindi metraščiai ar kiti išlikę dokumentai. Dažnai metraščiai būna subjektyvūs, nes, jau nekalbant apie tai, kad kiekvienas gali matyti ir vertinti skirtingai, juos rašydavo nugalėtojai, kurie tendencingai pabrėždavo norimą pusę. Dokumentuojami reikšmingiausi įvykiai, tiek tautos, valstybės, tiek atskiro žmogaus gyvenime. O archeologai randa po žemėmis pasislėpusią kasdieninę buitį, amatus, papročius, madas, tradicijas… Ir tai tiesiog yra faktai.
Zapyškio geografinė padėtis neleidžia daryti aiškių tyrimų išvadų. Senasis miestas įsikūręs Nemuno slėnyje, pirmoje jo terasoje, todėl nuolat kylantys potvyniai nuplaudavo ištisus žemių sluoksnius, ardė kultūrinį sluoksnį, nusinešdami kartu dirbinius, statinius, kapus ir visa kita, kas jose buvo. Nepaisant to, rastos kelios ankstyvojo romėniškojo periodo apyrankės ir brūkšniuotos keramikos šukių lizdas liudija, kad šiose vietose buvo gyvenama ne tik pirmaisiais amžiais po Kristaus, bet ir gerokai anksčiau. Viena apyrankė rasta visiškai suardytame vaiko kape Nr. 47, kas leistų daryti prielaidą, kad šioje vietoje yra buvusios ikikrikščioniško laikotarpio kapinės, nors duomenų apie palaidojimus bažnyčios šventoriuje nėra nei istoriniuose, nei archeologiniuose šaltiniuose, jau nekalbant apie senesnius laikus
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo šias žemes savo sekretoriui Jonui Sapiegai. Iš šios pavardės kilęs vietovės vardas. Istoriografinėje medžiagoje yra išlikęs Sapiegiškių pavadinimas. Tai patvirtina XX a. 1-ojo dešimtmečio žemėlapiai, saugomi Karo muziejaus rinkiniuose (žr. kopiją ant bokšto sienos). Taigi gyvenvietės istorijos pradžia buvo siejama su XVI a. Visai realu, kad įsikūrimą naujose žemėse didikas pradėjo nuo bažnyčios statybos, tačiau legendą, kad bažnyčią galėjo pastatyti Vytautas Didysis, paneigia to laikotarpio radinių nebuvimas (rasta tik viena kryžiuočių ordino moneta). Iš kitos pusės tyrimai leidžia kiek paankstinti bažnyčios statybos datavimą, lyginant su jo fiksavimu XVI a. antroje pusėje rašytiniuose šaltiniuose, iš kurių aišku tik tai, kad tuo metu bažnyčia jau buvo, ir nukelti jį į XVI a. pradžią. Įdomus pats tas faktas, kad, išskyrus didžiuosius miestus, tai viena ankstyviausių mūrinių bažnyčių Lietuvoje. Radiniai paneigia ir pasakojimą, kad Napoleono kariuomenė, įrengusi bažnyčioje arklides, apgadino altorius, nes rasta tik viena napoleonistinio laikotarpio saga.
Tikėtasi palaidojimų kriptose, kurių nerasta įprastose vietose, t. y. po grindimis. Tai, matyt, irgi nulėmė potvynių grėsmė. Buvo labai įdomus atvejis: nuardant vėliau pristatytą sakyklą, plytos už jos silpnai laikėsi ir viena nukrito į už sienos esančią tuščią erdvę, pasirodė, kad tai ir buvo kriptos. Taip jos buvo aptiktos.
Iš rankų darbo plytų sumūryti bažnyčios pamatai netikėtai pasirodė visai žemi, vos 1,1–1,4 m nuo bažnyčios grindų. Presbiterijos pamatas rytinėje pusėje – apvalus, išorėje – su daugiau stambių akmenų. Aplink pamatą iš išorinės pusės rasti trijų priestatų pamatai. Tai kalba apie tai, kad bažnyčioje trūko vietos, nes, matyt, ji buvo gausiai lankoma. Visi šie mūrai buvo pristatyti prie jau stovėjusios bažnyčios XVII a. II pusėje–XVIII a. Paveikslėliuose jie pažymėti raudonomis linijomis. Labai nustebino vakarų pusėje, ties įėjimu į bažnyčią buvusio medinio priestato su varpine iš plytų ir akmenų sumūryti 8,8 x 8 m pamatai. Greičiausiai priestatas pradiniame statybos etape buvo numatytas mūrinis, tačiau pasikeitus aplinkybėms baigtas statyti kaip medinis. Šio priestato vietoje rasti tokie radiniai, kaip varpo liežuvėlis, importinės keramikos šukė, liturginių varpelių dalys. Jie eksponuojami šioje parodoje.
Iš šiaurinės bažnyčios pusės, ties įėjimu buvo aptikti mūrinės zakristijos pamatai. XX a. pirmoje pusėje per potvynį zakristija buvo nuplauta ir nebeatstatyta.
Pietinėje pusėje, tarp presbiterijos ir navos išplatėjimo, aptiktas osuarijus – vieta skirta žmonių kaulams iš potvynių ar kitais būdais (kasant, atliekant remonto darbus) suardytų kapų kaupti. Visa mūrų vidinė dalis buvo užpildyta žmonių kaulais ir griuvenomis. Ši vieta nepažymėta senuosiuose bažnyčios planuose, nei inventoriniuose aprašymuose. Osuarijaus pamatas gilesnis nei bažnyčios, apie 2 metrus. Tai rodo, kad ši vieta specialiai paruošta perlaidojimui. Naudota nuo XVII a.
Bažnyčios išorinėje pusėje radinių daugumą sudaro devocionalijos, kurių dalies kopijas galima matyti ant bokšto sienų.
Tvoros toje vietoje, kur buvo tikėtasi, ilgai nerasta. Vėliau rastos jos fragmentų liekanos. Pasirodo, tvoros akmenys išnešioti ir panaudoti naujos bažnyčios statyboms. Ieškant tvoros buvo padaryta keletas perkasų, bet ne iki įžemio, todėl radiniai daugiausia carinio laikotarpio: žiedeliai, monetos, religinės paskirties daiktai.
Dauguma radinių iš XVI–XVII a. Iš daugiau nei 1000 vnt. monetų beveik pusė yra Jono Kazimiero laikų. Didžiulis monetų skaičius galėtų paaiškinti, kodėl tokiom sąlygom, kai potvyniai viską nuolat niokojo, žmonės nepaliko šių vietų. Matyt, jie gyveno iš prekybos, o upės tuo metu buvo pagrindiniai prekybos keliai. Išvadą sustiptina keletas rastų svarstyklių ir svarelių. XVI–XVII a. yra miestelio klestėjimo laikai. XIX–XX a. pr. senojo miestelio vieta apleidžiama, nes tuo metu prekyba jau vyko ir sausumos keliais, ne tik upėmis, kas dar kartą patvirtina ankstesnį teiginį apie sunkiomis sąlygomis gyvenamos vietos išlaikymą dėl prekybos. Tą patį liudija ir kultūrinis sluoksnis: XVII a. yra labai storas, XVIII – labai plonas su vienu kitu radiniu, po to – storas sluoksnis suneštinio smėlio.
Parodos kuratorė Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Gerarda Dručkuvienė
Parodos organizatorius – Vytauto Didžiojo karo muziejus
Partneris – Kauno rajono muziejus
Paroda veiks iki šių metų lapkričio 16 d., lankoma III—VII 10:00—17:30 val.
