GIUSEPPE MARIA ALBERTO GIORGIO DE CHIRICO (1888-1978)

Tapytojas Maria Alberto Giorgio de Chirico gimė 1888 metų liepos 10 dieną geografiniame Graikijos centre, Volos uostamiestyje, geležinkelių tiesimo ir statybos inžinieriaus siciliečio Evaristo de Chirico ir genujietės Gemma Cervetto šeimoje.

Giorgio de Chirico buvo plačių interesų menininkas, save pristatęs ir kaip skulptorius, scenografas, knygų iliustratorius, poetas, dramaturgas, eseistas. Tapyba – pagrindinė jo meninės raiškos sritis ir apmąstymų objektas, kuriame apsijungia tiek verbalinio, tiek įsivaizduojamo pasaulio struktūra. Giorgio de Chirico perteikia suvoktą metafizinio įvykio momentą, kuris jo tapybos darbuose per klasikinės Graikijos simbolius ir mitologinius siužetus primena prarastą arba ignoruojamą žmogiškos būties esmę. Dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą Giorgio de Chirico įkuria scuola metafisica meno sąjūdį, kuris vėliau įtakojo ryškiausius siurrealistinio ir metafizinio meno atstovus: Salvador Dali, René Magritte, Carlo Carrà, Yves Tanguy, taip pat Metaphysical Art, Surrealism, Lettrism meninius judėjimus. Giorgio de Chirico  siurrealistine ir metafizine stilistika tapė neilgai, tačiau labiausiai žinomas būtent dėl šiuo stiliumi sukurtų darbų.

Giorgio de Chirico siurrealistinį ir kartu metafizinį periodą baigia ankščiau nei 1924 m. André Breton suformuluoja „Siurrealizmo manifestą”, kuris išstumia ráció ir vaizdu išsakytą mintį. Menas tampa beprasme automatine psichologine Sigmund Freud tariama sublimacijos grimasa. Po 1919 m. Giorgio de Chirico susidomi tradicine tapyba ir tapo neoklasikiniu ir neobarokiniu stiliumi, kuriuo permąsto savo metafizines temas, vystytas ankstyvuosiuose darbuose.  Jis plėtoja metafizinio įvykio sampratą, kuri apsibrėžia realistine forma, atpažįstama neoklasikos ir neobaroko stiliumi, nužyminčiu į mentalinio pasaulio suvokimą, kurį patvirtina redukuotu į tapybinį atvaizdą siužetu.

Menininko pasaulėjautą įtakojo Graikijos ir Italijos klimatas, šių kraštų gamtovaizdis, architektūrinis, kultūrinis bei mitologinis palikimas. Tapybos darbuose stebimas erdvės ir architektūros santykis, pabrėžiama perspektyva palieka menininkui tik suvokiamo tikslo siekį, vienatvę, melancholiją, o mums sfumato patina padengtą siurrealistiškai metafizinio laikotarpio drobių koloritą, išsiskleidžiantį egzistencine paslaptimi. Giorgio de Chirico siurrealistinę ir metafizinę sampratą išgrynino ir suformavo studijų metu Miunchene skaitoma Friedrich Nietzsche, Arthur Schopenhauer ir Otto Weininger filosofija bei Raphael, Arnold Böklin, Alfred Kubin tapybos darbai.

Paskiras žmogus siurrealistiškai metafizinėse Giorgio de Chirico drobėse vaizduojamas scenos atributu teatrališkoje dekoracijomis tapusioje architektūrinėje erdvėje. Žmogus atvaizduojamas nebyliu monumentu, praradusiu savo savastį ir jau neturinčiu santykio su esamo pasaulio erdve. Vėliau autorius neretai tapatinasi su istoriniais ir mitologiniais personažais, tačiau toks teatrališkas žaidimas veda į niekur. Pojūčiais ir intuicija suvokta žmogaus drama pripildyta neišvengiamos grėsmės pojūčio, kuris perkeliamas į formuojamą teatrališką sceną. Siužete realūs praeities vaizdai prie tiesiamo geležinkelio ir tuščių statomos traukinių stoties pastatų, nužymi išvykimą į nežinomybę. Simboliais drobėse tapę realūs daiktai ir objektai kuria nerimo, laukimo įtampą, kuri virsta spengiančia tyla, neišmatuojamu laiko momento suvokimu ir pojūčiu, visada metafiziškai kintančiu dabartyje.

Mitologinio pasakojimo pasekmės Giorgio de Chirico darbuose apsibrėžia atpažįstamu siužetu, simboliais ir dabarties daiktų santykiu, gilinančiu slegiančią nežinojimo būseną. Šį tradicinį siužeto, simbolių ir dabarties elementų santykį siurrealistiniuose  ir metafiziniuose tapybos darbuose formuoja šviesos kuriamas spalvinis kontrastas, bereikšmė šešėlių plokštuma ir spalvinė nemedžiagiška forma, kurią palaiko tik atpažįstama struktūra. Realų įvykį suskaido beprasmių linijų perspektyva, kuri iš kūrinio erdvės išstumia mintį ir bet kokią atpažįstamą realybės reikšmę.

Giorgio de Chirico kūryba – tai esamo, istorinio ir mitologinio pasaulio įvykių rezultatas. Vidinė nesuvokiama būsena yra parodyta iškraipytos išorinės formos struktūra, kuri realų pasaulį perkelia į simbolinę teatro sąrangos erdvę. Giorgio de Chirico realus pasaulis yra teatras, epinė drama, mitas ar herojinis vaizduotės atspindys – vieta, kurioje patiriama neatvaizduojama, o suvokiamai esanti pasaulio sąranga.

Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, rodoma Giorgio de Chirico Šv. Jono apokalipsė, tai dailininko darbai, kuriuose atgyja šokiruojanti, siurreali, tarsi iš sapno nužengusi ankstyvojo XX a. amžiaus atmosfera. Ši paroda – tai unikali galimybė išvysti vieno geriausių mūsų laikų menininkų litografijas, sukurtas religinės tematikos pagrindu. Su tikėjimu susijusios temos sudarė didelę ir svarbią šio menininko dvasinio gyvenimo dalį, subtiliai išsiskleidusią jo sukurtuose šedevruose.

***

Privačios kolekcijos parodą bibline tema sudaro Salvadoro Dali (isp. Salvador Dali) mažosios plastikos darbai ir Džordžo de Kiriko (it. Giorgio de Chirico) litografijos.

Parodoje bibline tema eksponuojami darbai iki pat mūsų dienų įvairiais būdais įkvepia šiuolaikinio žmogaus dvasinio gyvenimo ir jo procesų progresą. S. Dali ir D. de Kiriko akimis pamatytos krikščioniškosios tradicijos šaltinių problematika ir tematika universaliai prisišlieja prie žmogiškosios prigimties, tačiau tuo pat metu sukuria galimybę patirti individualizuotą meninę viziją. Tokiu būdu menininkai tampa moderniaisiais dvasinių meno pasaulio tradicijų tęsėjais.

Menotyrininkas Regimantas Žilys