Raudondvario grafų Tyszkiewicz‘ių šeimos portretas

Kitados kiekvieną dvarą sudarė ne vien pastatai ar žemės valdos, bet ir tie, kas čia gyveno bei dirbo. Žinoma, pagrindiniai asmenys, aplink kuriuos sukdavosi dvaro gyvenimas, būdavo jo šeimininkai. Jų norai, tikslai ar pažiūros nulemdavo, kokie žmonės čia dirbs, kuria linkme klostysis ūkis, o kartais tapdavo dvaro nuosmukio ar pakilimo priežastimi. Dešimtmečius ar net šimtmečius rūmuose gyvenanti šeima sukurdavo tai, ką amžininkai vadindavo “namų dvasia”. Kiekviena nauja karta po savęs palikdavo kažką, kas įsiskverbdavo į baldus, sienas, į senus šeimos portretus, sukurdami nepaprastą pojūtį, kurį pajusdavo kiekvienas tik peržengęs rūmų slenkstį. Nors daugelis dvarų amžiams bėgant sunyko ar pakeitė savo paskirtį, tačiau kai kurių šeimininkų atvaizdai ir jų istorijos išliko. Tik įdėmiau įsižiūrėjus į jų veidus ir labiau įsiklausius į jų istorijas, galima pajusti dvasią vietos, kurią jie kitados vadino namais.

Raudondvario dvaras, kaip ir daugelis didikų rezidencijų, regėjo ne vieną šeimininką, visgi didžiausią įspaudą jo istorijoje paliko paskutinieji valdytojai – Tiškevičiai. Dvaras jiems priklausė nuo XIX a. pr. iki XX a. pr., taigi net apie šimtą metų. Per šį kupiną įvykių laikotarpį Raudondvarį valdė keturi grafai Tiškevičiai: Mykolas (1761–1839), Benediktas Emanuelis (1801–1866), Benediktas Henrikas (1852–1935) ir Benediktas Jonas (1875–1948). Iš jų paskutiniai trys, rūmus laikė savo pagrindine rezidencija. Būtent jų dėka, dvaras buvo pagarsėjęs savo svetingumu, meno kolekcijomis, mecenatyste ir kultūriniu gyvenimu. Itin daug prie to prisidėjo grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius. Jis laikomas žinomiausiu Raudondvario valdytoju. Tokiu tapo ne tik dėl savo pilno nuotykių gyvenimo, bet ir dėl pomėgio fotografuoti. Iki šių dienų išlikusi gausi jo nuotraukų kolekcija išgarsino fotografą Lietuvoje ir net užsienyje. B. H. Tiškevičiaus užfiksuotuose kadruose apstu scenų iš medžioklės, pasivaikščiojimų ar kelionių. Neretai šiose veiklose grafą lydėdavo jo vaikai Jonas, Edvardas, Elžbieta, bei draugė Isabela. Išlikusios nuotraukos suteikia unikalią galimybę žvilgtelėti į mažai žinomą aristokrato šeimos gyvenimą.

Nors B. H. Tiškevičių nuo pat gimimo supo prabanga ir turtai, jo gyvenime netrūko ir iššūkių. Jis gimė 1852 m. Nemėžio dvare, netoli Vilniaus, Vandos Marijos Sofijos Tiškevičiūtės-Tiškevičienės ir Mykolo Tiškevičiaus šeimoje. Ilgai lauktas kūdikis buvo vienintelė poros atžala. Naujagimio atsiradimas šeimoje buvo džiaugsmingai sutiktas ne tik Nemėžyje, bet ir Raudondvaryje. Čia gyvenęs Henriko senelis Benediktas Emanuelis Tiškevičius be perstojo rašydavo savo dukrai Vandai į Nemėžį, klausdamas apie savo anūko sveikatą, džiaugdamasis jo kiekvienu ūgtelėjimu. Deja šeimyninę laimę nutraukė tragedija. 1854 m. džiovos pakirstas mirė Henriko tėvas, o 1860 m. mirė ir motina. Nesulaukęs net dešimties metų Henrikas neteko abiejų jam svarbiausių žmonių pasaulyje. Benediktas Emanuelis Tiškevičius, vos gavęs žinią apie savo dukros mirtį, perėmė anūko globą į savo rankas.

Apgyvendinus berniuką Raudondvaryje, Emanuelis vis nerimavo dėl jo sveikatos. Džiova, kuri atėmė Vandos ir Mykolo gyvybes, buvo įtarta ir pačiam Henrikui. Baimių neišsklaidė ir daktarai, kurie nebuvo tikri ar jaunuolis iš tikrųjų yra visiškai sveikas. Nelinkęs rizikuoti, Emanuelis su Henriku išvyko į Prancūziją, kur klimatas buvo švelnesnis ir palankesnis džiovininkams. Gyvendami Paryžiuje abudu dažnai važiuodavo prie jūros, kur specialistų patartas, Henrikas daug plaukiojo. Galiausiai Emanuelis nusprendė, kad visgi saugiausia vieta Henrikui bus Madeiros sala, kur vyravo jūrinis klimatas ir visada buvo pakankamai šilta. Ten grafaitis sulaukė pilnametystės. Senelis pasilikęs Paryžiuje, 1866 m. mirė. Savo didžiausią dalį turtų ir dvarų jis paliko vieninteliam anūkui – Henrikui.

Suaugęs Henrikas greitai atrado savo pašaukimą kelionėms, laivybai ir fotografijai. Šie trys pomėgiai grafą lydėjo visą gyvenimą. Jausdamas didžiulį troškimą pamatyti kraštus, apie kuriuos buvo tik skaitęs ar girdėjęs, Henrikas didžiąją gyvenimo dalį praleido keliaudamas. Vykdamas iš vienos šalies į kitą jis aplankė daugelį Europos miestų, nuvyko į Afriką, Šiaurės Ameriką, Artimuosius Rytus bei Aziją, kur gyveno net keletą metų. Daugelyje savo nuotraukų grafas mėgo įamžinti matytus vaizdus, o vėliau juos eksponuoti tarptautinėse parodose.

Vienos iš pirmųjų kelionių metu, Henrikas apsilankė ir JAV. Čia susipažino su žavia amerikiete Elžbieta Klara Bancroft (1857-1883) iš turtingos laivų statytojų šeimos. Paslaptingas užsienietis padarė didelį įspūdį merginai ir jos tėvams. Netrukus porai buvo duotas leidimas tuoktis. 1874 m. Bostone buvo iškeltos prašmatnios vestuvės. Po šventės jaunavedžiai ilgai Amerikoje neužsibuvo. Vos sumainę žiedus jie išvyko gyventi į Europą.

Nuolat gyvendami Madeiroje bei Paryžiuje, grafas ir jo mylimoji rečiau vykdavo į Raudondvarį. Tai lėmė, kad visi Henriko ir Elžbietos vaikai išvydo pasaulį užsienyje. 1875 m. Paryžiuje gimė Benediktas Jonas Tiškevičius (1875–1948), o 1880 m. ten pat gimė ir antrasis sūnus Edvardas Reinoldas Tiškevičius (1880–1951). Jauniausioji Elžbietos ir Henriko dukra Elžbieta Marija Tiškevičiūtė (1882–1969) gimė Madeiros saloje. Netrukus po jos gimimo žmonos sveikata suprastėjo. 1883 m. gydydamasi Šveicarijoje grafienė mirė. Jos palaikai atgabenti į Raudondvarį ir palaidoti bažnyčioje, šeimos koplyčioje.

Antrą kartą Henrikas nevedė, nors jo gyvenime buvo ir kita moteris – Isabela Féraud (1852–1946). Nedaug žinoma apie jos ir B. H. Tiškevičiaus santykius. Svarbiausias informacijos šaltinis yra Jürgenas Stubbe‘ė (1942–2012) – Isabelos provaikaitis, kuris 2005 m. lankėsi Raudondvario dvare. Anot jo, Isabela ir Henrikas pačioje savo jaunystėje susipažino Paryžiuje. Užsimezgusi draugystė netrukus peraugo į meilę. Deja vesti Isabelos negalėjo, kadangi ji nebuvo iš kilmingos šeimos. Nepaisant to, pora toliau susitikinėjo ir 1869 m. jiems gimė dukrelė Marie (1869-1949). Vėliau grafui vedus Elžbietą Klarą Bancroft, santykiai su Isabela nutrūko. Tačiau savo pirmosios meilės grafas niekada neužmiršo. Žmonai mirus, atnaujino draugystę su Isabelą. Abu daug laiko praleido keliaudami. Išlikusi gausi nuotraukų kolekcija liudija apie daugybę kartu aplankytų kraštų.

Po Pirmojo pasaulinio karo B. H. Tiškevičius persikėlė į Pietų Prancūziją, Mentoną, kur sulaukė senatvės. Čia jį globojo dukra Elžbieta su žentu. 1935-aisiais, būdamas 83-ejų, Benediktas Henrikas Tiškevičius mirė. Jo kūnas palaidotas šalia motinos, Nicoje.

Andrius Marcinkevičius, muziejininkas

Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijų, saugomų Kauno rajono muziejuje, paroda.

Parodos atidarymas 2021 m. liepos 6 d., antradienį, 15 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje. Renginio metus bus filmuojama ir fotografuojama. Parodos atidarymo renginys nemokamas.

Paroda veikia 2021 07 06 – 2021 08 29.

Dalijamės akimirkomis iš 2021 m. liepos 6 d. įvykusio parodos atidarymo. Fotografijų autorius Donatas Stankevičius.