Neemija Arbit Blatas (1908–1999)
Vienas didžiųjų pasaulinį pripažinimą pelniusių litvakų dailininkų buvo Neemija Arbit Blatas (Arbitblatas). Tai universalus menininkas, reiškęsis tapybos, skulptūros, grafikos ir scenografijos srityse. Nors gimė ūkuose paskendusioje Lietuvoje ir buvo paveiktas niūraus vokiškojo ekspresionizmo kolorito, tačiau jo brandi Prancūzijoje sukurta tapyba kupina ekspresijos, impresionizmo estetikai būdingos šviesos, žaismingumo. Arbit Blatas dažnai vadinamas paskutiniuoju reikšmingu l’école de Paris atstovu ir jos vizualiniu istoriografu, sukūrusiu didžiulę Paryžiaus mokyklos garsiausių menininkų portretų galeriją.
Tai buvo dailininkas, kurio gyvenimas ir kūryba buvo kupini ypatingos meilės Lietuvai, jos gamtai, žmonėms. Jis niekuomet neužmiršo savo Tėvynės, nuolat sekė svarbiausius jos gyvenimo įvykius, dėl jų sielojosi. Lietuva, kaip ryškėja iš daugelio jo tekstų ir interviu, jam buvo ne tik mylima Tėvynė, bet ir šalis, suteikusi galingą impulsą daugelio dailininkų kūrybai ir padovanojusi talentingų piešėjų įvairiems kraštams, pirmiausia menininkų Mekai Paryžiui. Lietuva, ši nedidelė Baltijos pakraštyje išsiskleidusi šalis, suteikė visiems talentingiems tapytojams vietą tapybos pasaulyje. Tai buvo sudėtinga epocha, kuri jau negali pasikartoti. [1] Tačiau iš tiesų Lietuva, šis unikalus spalvingos archajiškos poetikos kupinas pasaulis, kuris pagimdė didžių dailininkų plejadą, po katastrofos negrįžtamai nuslinko į praeitį.
Dailininkas gimė Kaune, prekiautojo muzikos instrumentais šeimoje. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Arbitblatai, kaip ir daugelis kitų litvakų šeimų, buvo deportuoti iš Lietuvos į Ukrainą. Po karo sugrįžo į gimtąjį Kauną, kur gyvo temperamento Neemija mokėsi vietos žydų gimnazijoje. Jo dailės mokytojas buvo Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinis, talentingas litvakų tapytojas ir grafikas J. Mesenbliumas. Šis trumpai gyvenęs dailininkas ne tik žavėjosi prancūzų moderniąja tapyba, tačiau ir pats 1924–1931 m. gyveno ir kūrė Paryžiuje, todėl savo mokinius orientavo į prancūzų moderniąją dailę. Jau mokykloje atsiskleidė neeiliniai Neemijos gabumai dailei ir kalboms. Subrendęs dailininkas kalbėjo lietuvių, rusų, lenkų, prancūzų, anglų, italų, vokiečių, jidiš ir hebrajų kalbomis, tai jam padėjo bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis.
Mokytojo paskatintas Neemija įstojo į Kauno meno mokyklą, kur jį globojo plačios humanitarinės erudicijos puikus pedagogas J. Vienožinskis. Šioje mokykloje jis surado dvasiškai artimų studentų lietuvių, kurių žvilgsniai taipogi buvo nukreipti į Paryžių. Jis artimiausiai bendravo su Adomu Smetona (su juo gyveno kartu viename kambaryje Paryžiuje), A. Gudaičiu, A. Samuoliu, J. Mikėnu, V. Vizgirda, L. Truikiu.
Arbit Blato, kaip ir M. Bando, kelias į Paryžių nusidriekė per Vokietiją. Nuo 1924 m. jis du metus studijavo dailę Maxo Liebermano vadovaujamoje Berlyno dailės akademijoje (Reichsakademie), kuri jaunuolį slėgė konservatyvumu, todėl jis nuvyko į Dresdeną, iš kur trumpam sugrįžęs į Tėvynę pagaliau išvyko į išsvajotą Paryžių.
„1926 m., rašė Arbit Blatas, šešiolikos metų aš palikau mano gimtąją Lietuvą vardan Paryžiaus, kur tikėjausi surasti tėvynainius. [2] Praslinkus daugeliui metų Arbit Blatas prisiminimuose grįžta į tuos metus, kai išlipęs iš traukinio Gare du Nord suvokė, jog pagaliau atsidūrė savo svajonių mieste. „Tai Paryžius, pagaliau Paryžius! patetiškai rašė dailininkas, nežinojau, kad Modigliani‘o daugiau nėra, kad jis mirė jau prieš trejus metus. Dar mažiau galėjau įsivaizduoti, kad iš Chaïmo Soutine‘o, kuris atvyko iš Lietuvos prieš penkiolika metų, išgirsiu tariant tą patį labas, kad jis taps draugu; nei to, kad aš tapsiu artimu bičiuliu tuzinui dar garsesnių tapytojų nei jis, šito aš dar negalėjau žinoti tais 1926 metais. Tačiau aš žinojau, kaip ir visi tapytojai Europoje, kad Paryžius yra mūsų sostinė.“ [3]
Pirmą personalinę parodą surengė 1930 m. Po dvejų metų rudenį dailininkas Kauno centre įkūrė pirmą Baltijos šalyse paryžietiško tipo galeriją, kuri siekė supažindinti Lietuvos meno mėgėjus su modernistinės pakraipos dailininkų kūriniais. Joje laikinosios sostinės visuomenei buvo pristatomi žydų, lietuvių ir užsienio dailininkų kūriniai bei tuo metu populiarūs japonų raižiniai.
Nors Arbit Blatas universalus dailininkas, tačiau artimiausia jo saviraiškai buvo tapyba, o vėliau ir skulptūra. Subrendusio dailininko tapiniams būdingas ypatingas emocinis įtaigumas, psichologizmas, formos išbaigtumas ir subtilus kolorito jausmas. Dvasiškai jam, kaip ir daugeliui Paryžiuje kūrusių litvakų, artimiausias buvo minkštesnis, išskirtinį dėmesį teikiantis plastinėms problemoms prancūziškas ekspresionizmas, kuris buvo švelninamas impresionistinės estetikos elementais.
[1] Arbit Blatas. Montparnasse capitale de la Lithuanie des Arts. // Kikoine, éd. de L‘Albaron. Paris: Présence du Livre, 1992, p. 46.
[2] Ten pat, p. 34
[3] Arbit Blatas. Portraits de Montparnasse, éd. Samogy. Paris, 1998, p. 16.
Parengė Zigmas Kalesinskas pagal Antanas Andrijauskas. Neemijos Arbit Blato kūrybos stilistinės metamorfozės. 2008, Vilnius.
Paroda lankoma III–VII 10.00–17.30 val. ir veiks iki 2025 m. lapkričio 23 d.