Grafaitės Elžbietos Marijos Tiškevičiūtės vestuvių Varšuvoje iškilmės

1903 m. vasario 3 d. Raudondvario grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus dukra Elžbieta Marija Varšuvoje ištekėjo už grafo Stanislovo Pliaterio-Zybergo. 1903 m. leidinio „Sport“ nr. 6 išsamiai aprašomos iškilmės šia proga. Straipsnyje pabrėžiama, kad nuotakos tėvas, grafas Benediktas Henrikas – bene žymiausias Europoje fotografijos entuziastas, išleidžiantis tam užsiėmimui nemažai lėšų ir ištobulinęs šį meną iki tokių aukštumų, jog skina pirmuosius prizus nuotraukų parodose užsienyje.

Teigiama, kad subtilus grafo skonis ir meninė nuojauta atsiskleidė ir rengiant vestuvines iškilmes.

Vasario 1 d. „Bristolio“ viešbučio salonuose surengtas įspūdingas pokylis. Nuo 19 val. vakaro viešbučio restoranas visuomenei užsidarė ir „virto tikra žydinčia oranžerija“. Kaip rašoma leidinyje „Sport“, „jokie kiti vieši salonai Varšuvoje nėra tokie tinkami panašiems priėmimams, kaip „Bristolio“ apartamentai. Elektros šviesa atsispindi dideliuose languose ir veidrodiniuose paviršiuose, puiki pramogų vieta, nors įrengta viešbutyje, primena užburtą pilį“. Ant staliukų, surikiuotų valgomojo salėje, žvakidėse bei ant liaunų kolonų vijosi sudėti į puokštes ir girliandas: rožiniai „Malmaison“, raudoni „Grenadin“ gvazdikai, rožinės „Nabonant“ rožės su jaunais magnolijos lapais. Visose vietose prie stalo buvo padėtas vakarienės meniu, didžiai originalus tuo, kad kiekvienas egzempliorius buvo išspausdintas ant atvirlaiškio formato kortelės su Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijomis iš jo gausių kelionių po Rytus. Pats meniu „pasižymėjo rafinuotumu ir, nepaisant savo paprastumo, išskirtiniu meniškumu“.

„Bristolio“ pokylių salę labai skoningai dekoravo kompozicijomis iš gyvų gėlių: geltonų „Wanchot“ rožių, pakalnučių, baltų gvazdikų. Ta kvapnia ir spalvinga dekoracija pasirūpino p. Jozefas Gebethneris. Nachtigallo orkestras įsitaisė galerijoje ir užgrojo polonezą, kuriam pasigirdus 250 pokylio svečių nuo pusės vienuoliktos vakaro įėjo į stebuklinguosius salonus. Prieš prasidedant šokiams, visi žavėjosi gausiais ir turtingais aksesuarais bei kostiumais, paruoštais kotiljonui. Jie buvo eksponuojami bufeto salėje, įrengtoje stiklinėje „Bristolio“ verandoje. Tačiau aksesuarų ir apdarų kotiljonui buvo tiek daug, kad dalį jų prireikė išnešti į gretimą salonėlį, skirtą poilsiui. Čia kaustė dėmesį auksiniai ragai ir trimitai, didžiulės įvairiaspalvės auksinės gėlės ant aukštų stiebų, prašmatnūs, šilkiniai ridicules su aksesuarais ponioms, galvos apdangalai „bretonų vestuvėms“, lėlė, apvilkta rūbais iš kortelių su klausimais ir atsakymais, kuriuos trauks šokėjai ir šokėjos. Pokylis truko iki pusės 8 ryto, o tai iškalbingai liudija apie tai, kaip puikiai jame linksmintasi. Pakaitomis šoko 60 porų.

*

Jau po vestuvių, vasario 3 d., 13 val. grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius vėl pakvietė svečius į „Bristolį“. Bufetą įrengė įstiklintoje verandoje. Staliukus sustatė veidrodinėje pokylių salėje, gražiai papuoštoje gėlėmis 60 asmenų. Ant sienų kabėjo vainikai iš baltų žiedų, didžiulės puokštės dabino stalus, o mažesnės puokštelės skleidė svaiginantį aromatą priešais kiekvieną pašnekovą.

Meniu, išspausdintas su Tiškevičių herbu  – Leliwa, skelbė:

Vestuvinėje puotoje grojo Nachtigallo kvartetas. Visi šventės svečiai negalėjo atsidžiaugti gražuole nuotaka. Ji vilkėjo baltą brokatinę suknelę, visą išpuoštą raukiniais iš senų Briuselio nėrinių, su šleifu en evantail (vėduokliniu šleifu). Vien vestuvinės suknelės nėrinių rankovės apytikriai kainavo 30 000 frankų. Ilgas nuometas, prisegtas su apelsinmedžio žiedais ir mirtos šakele, dar labiau papuošė jaunąją.

Nuotaka vestuvių dieną gavo daugybę brangių dovanų, tarp jų: perlų koljė, 50 000 frankų vertės, nuo tėvo, auskarus su didžiuliais perlais nuo brolio, grafo Benedikto Jono, senovinius sidabrinius stalo įrankius, auksuotus en vermeil nuo brolio, grafo Edvardo, nuo vyro tėvų, Pliaterių-Zybergų, „colier du chien“ iš 10 eilių perlų su briliantais ir daug kitų, bei nesuskaitomą kiekį krepšių ir puokščių gėlių.

Tokios džiugios šventės proga grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius nepamiršo ir labdaros – paaukojo 1500 rublių jaunimo reikalams, ligoniams ir moterų švietimui.

Pagal straipsnį „Z weselnej karty“ („Sport“, 1903 m. nr. 6, p. 3-6) parengė muziejininkė Ugnė Ražinskaitė