Lapkričio 21 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma paroda „Karmėlavos senkapio diržo krepšiai – XVI a. mados atspindys“. Parodoje pristatomi penki išskirtinai gerai išlikę odiniai diržo krepšiai, rasti Karmėlavos senkapyje. Šie dirbiniai, puošti įmantriais vario apkalais, dekoruoti siuvinėjimais ir odos intarpais, pasakoja apie to meto žmonių gyvenimą, socialinį statusą ir estetikos pojūtį. Krepšiuose nešioti kasdieniai daiktai – peiliai, ylos, monetos, titnagai – šiandien atveria langą į mūsų protėvių buitį bei aprangos kultūrą. Ekspozicijoje taip pat galima išvysti dailininkės N. Rimkevičiūtės rekonstrukcinius piešinius, leidžiančius dar geriau įsivaizduoti, kaip šie XVI a. aksesuarai atrodė nauji, ir kaip juos dėvėjo tiek vyrai, tiek moterys.
Parodoje atgyja Karmėlavos istorija – nuo piliakalnio legendų iki archeologinių atradimų, liudijančių, kad mada, kaip ir žmogaus noras puoštis, – amžina.
Karmėlava yra Kauno r. gyvenvietė kairiajame Neries krante, važiuojant keliu Kaunas–Jonava, už 6 km nuo Kauno miesto ribos, seniūnijos centras. Labai panašiai šioje vietoje, kiek į ŠV nuo dabartinės gyvenvietės ribų, arčiau link Neries, gyveno žmonės ir viduramžiais. Apie tai liudija piliakalnis, aprašytas archeologų Petro Tarasenkos, Vytauto Daugudžio, užfiksuotas žymaus fotografo, etnografo, visuomenės veikėjo Balio Buračo objektyvu, papėdės gyvenvietė, kurios pėdsakų archeologams kol kas nepavyko aptikti, senkapis, kurio tyrimų metu aptiktų radinių dalį matome eksponuojamus šioje parodoje. Ant piliakalnio stovėjo 1385 m. minima Visvaldės pilis, kurią 1388 m. nuo Vokiečių ordino apgynė kunigaikščio Skirgailos vadovaujami pilėnai. Gynybai buvo panaudotos bombardos. 1391 m. rugpjūčio mėn. pilį užėmė ir sunaikino nuo Ukmergės traukiantys kryžiuočiai ir ji daugiau nebebuvo atstatyta. Šiuo metu, deja, piliakalnio aikštelėje stovi gyvenamas namas, įrengta sodyba. Kasant smėlį, tiesiant komunikacijas bei vykdant kitus darbus, gerokai apardyta ir senkapio kalvelė. Darbų metu iškasami žmonių kaulai bei įvairūs seni daiktai patraukė archeologų dėmesį ir paskatino pradėti tyrimus.
Tokiu būdu tuometinis Kauno valstybinis istorijos muziejus (dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus) 1975 m. pradėjo archeologinius tyrimus, kuriems trejus metus (1975–1977) vadovavo ilgametė muziejaus darbuotoja, direktoriaus pavaduotoja Kazimiera Gabriūnaitė. Per tą laiką ištiri 122 kapai. Vienas iš įdomesnių, kapas Nr. 102, eksponuojamas šioje parodoje. Tyrimai buvo laikinai nutraukti, nes skubiai reikėjo vykti į Lazdininkus, kur taip pat buvo aptiktas naikinamas senkapis. Pertrauka užtruko netikėtai ilgai ir į Karmėlavą buvo grįžta tik 1998 m. Aštuonerius metus tyrimas vadovavo taip pat ilgametė muziejaus darbuotoja, Archeologijos skyriaus vedėja Kristina Rickevičiūtė. Per tą laiką atkasti 103 kapai, penkiuose iš jų rasti gerai išlikę diržo krepšiai, kurie ir yra šios parodos akcentas. Tai proga lankytojui pamatyti šiuos retus radinius.
XV–XVI a. datuojamas Karmėlavos senkapis iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų šio laikotarpio kapinynų. Kaip ir kitose vietose po krikščionybės įvedimo, mirusieji laidoti mediniuose karstuose, nedeginti, galvomis daugiau mažiau į vakarus, aukštielninki. Krikščionybės požiūriu, daiktai, kuriuos žmogus naudojo gyvendamas žemėje, pomirtiniame gyvenime jam nebebus reikalingi, tačiau tradicijos keičiasi ne taip greitai. Dar gerus kelis šimtmečius į karstą šalia mirusioje tebebuvo dedami puodai, pinigai, įvairūs įrankiai ir kt. daiktai, kuriuos įprasta vadinti įkapėmis. Karmėlavos senkapis iš kitų to laikotarpio išsiskiria gerai išlikusiais net penkiais diržo krepšiais. Diržo krepšių fragmentų, odos likučių, vario lydinio apkalų randama tiek Karmėlavos, tiek kituose to laikotarpio senkapiuose, tačiau taip gerai išlikusių, kaip tie penki, pasitaiko tikrai retai. 500–600 metų dūlėjimas žemėje atlieka savo darbą. Yra žinomas gerai išsilaikęs diržo krepšys, analogiškas rastiems Karmėlavoje, iš Labanoro, Švenčionių r., kiek ankstesnio laikotarpio – iš Žemutinės pilies Vilniuje tyrimų bei iš Ruklių kapinyno Utenos r. Paties diržo krepšio, kaip ir kitų aprangos detalių bei papuošalų, galima būtų nelaikyti įkape, tačiau tai, kas randama jų viduje – peiliai, ylos, galąstuvai, skeltuvai, monetos – kitaip nepavadinsi. Įdomu tai, kad Karmėlavos senkapio net kai kurie skeletai labai smarkiai sunykę, ypatingai tuose penkiuose kapuose su gerai išlikusiais odiniais krepšiais. Kartais sunkiai pavyksta nustatyti net mirusiojo amžių ar lytį, o šie diržo krepšiai ne tik patys išliko, bet dar po savimi išsaugojo drabužio (audinio) fragmentus. Parodoje eksponuojami Karmėlavos senkapio diržo krepšiai pagal juose aptinkamas monetas datuojami XVI a. pirma puse.
Lietuvos Didžiojo kunigaikštystėje XIV–XVI a. diržo krepšys buvo neatsiejama tiek vyrų, tiek moterų, tiek vaikų aprangos detalė, puošybos elementas su praktine paskirtimi. Pagal diržo puošnumą buvo galima spręsti apie jo savininko atitinkamą statusą. Karmėlavos senkapio krepšiai – keturkampio formos, užapvalintais apatiniais kampais, praplatinti įsiuvais šonuose. Jie pasiūti iš naminių gyvulių, dažniausiai ožkos, dvigubos odos, apie 14–20 cm aukščio ir pločio. Kiekvienas jų turi po 3–4 skyrelius su atvartais, besiskiriančiais savita forma, dekoravimo būdu. Dekoruota siuvinėjant, karpant, įspaudžiant duobutes, brūkšnelius ar išmušant skylutes, įsiuvant skirtingų atspalvių odos lopinėlius. Viršutinio atvarto kraštai dar puošti ir skirtingų formų bei dydžių vario lydinio apkalais, kurie kartu suteikdavo krepšiui tvirtumo ir saugojo nuo greito susidėvėjimo. Apkalai taip pat naudoti atvartui užsegti, bei krepšiui tvirtinti prie diržo iš nugarinės pusės.
Diržo krepšiuose buvo nešiojami kasdieninio poreikio daiktai: yla, peilis, adata, skiltuvas, galąstuvas, titnagas, šukos, monetos… Priklausomai nuo to, kuo diržo krepšio savininkas užsiėmė.
Kartu su penkiais VDKM saugomais 1999 m. tyrimų metu rastais gana gerai išlikusiais diržo krepšiais iš kapų Nr. 147, 158, 160, 170 ir 173 parodoje galima dar geriau apžiūrėti jų detales šalia eksponuojamuose dailininkės N. Rimkevičiūtės piešiniuose-rekonstrukcijose, darytuose tiesiogiai dalyvaujant kasinėjimuose.
Parodos kuratorė Vytauto Didžiojo karo muziejaus muziejininkė Gerarda Dručkuvienė
Parodos organizatorius – Vytauto Didžiojo karo muziejus
Partneris – Kauno rajono muziejus
Paroda veiks iki 2026 m. balandžio 26 d., lankoma III—VII 10:00—17:30 val.