Nuo balandžio 18 d. Tado Ivanausko Obelynės sodybos dendrologiniame parke įsikūrusioje Leono Striogos lauko galerijoje lankytojus pasitinka atnaujinta šio autoriaus darbų paroda.
LEONAS STRIOGA (1930 – 2022)
Asmeninio stiliaus paieškos: tarp primityvo bei organinių formų studijų ir kubistinio skaidymo
Septintojo dešimtmečio antros pusės ir aštuntojo dešimtmečio Striogos kūryba aprėpia platų stiliaus diapazoną, kuriame telpa ir neoklasicizmo interpretacijos, ir susidomėjimas primityviosios dailės raiška, ir aštuntajame dešimtmetyje Lietuvoje madingos organinių formų studijos, ir mėginimai taikyti kubizmo formos traktavimo principus. Įsidėmėtina ne tik plastinių ieškojimų įvairovė, bet ir siekis „apčiuopti“ savąsias temas, kūrinių motyvai bei vaizdiniai, prikeliantys atmintyje amžininkų poezijos eilutę, grafikos lakšto vaizdą, gerokai neįprasti tuometinės lietuvių skulptūros kolekcijoje. Vis dėlto, nors ieškojo kontraargumentų, pateisinančių figurinę vaizduoseną, Striogai rūpėjo išmėginti geometrinimą, sąlygiškus vaizdinių elementų santykius, gal net ir visai atmesti naratyvą. Lygia greta skulptorius pamėgino pažvelgti į archainių kultūrų palikimą, kurį iš pradžių suvokė per neoklasicizmo prizmę.
Strioga tarsi pasiteisina prieš save dienoraštyje palikdamas tokį įrašą: „Kaip ten bebūtų, bet pesimizmą ir sulaužytą sielą propaguoti, rodyti ne visai humaniška. Jei jau abstrakcija, tai šviesi, optimistinė. Aišku reikia visko, bet rytdiena, aš turiu tikėti“ (1965 10 21).
Giedrė Jankevičiūtė. Leonas Strioga. 2004, Vilnius, p. 27–28.
Zigmo Kalesinsko nuotraukos.
