Vasario 2 d., penktadienį, 18 val. Kauno rajono muziejuje (Pilies takas 1, Raudondvaris) atidaroma Jacques’o Chapiro tapybos darbų paroda, kurioje bus pristatyti 35 tapytojo darbai iš garsaus meno kolekcionieriaus Shmuel’io Tatzo asmeninės kolekcijos (Niujorkas). Tai didžiausia kada nors pristatyta šio dailininko darbų paroda Lietuvoje. Dalis parodoje pristatomų paveikslų nėra rodyti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, kai kurie jų įsigyti 2023 m. pabaigoje.
J. Chapiro kūryba įvairiapusė. Menininkas mėgo kūrybinius eksperimentus, žaidė skirtingais stiliais, tokiais kaip kubizmas, impresionizmas ir fovizmas. Ž. Šapiro darbai pristatomi Nacionaliniame modernaus meno muziejuje Paryžiuje ir Čikagos meno institute, muziejuose Rusijoje, Prancūzijoje.
J. Chapiras (1887–1972) gimė Dinaburge (dabar Daugpilis) medžio drožėjo šeimoje. Padedamas skulptoriaus tėvo meninius įgūdžius lavinti pradėjo būdamas dešimties. Sulaukęs 18 metų persikėlė į Lenkiją ir įstojo į Krokuvos vaizduojamojo meno akademiją. 1915 m. mokėsi Charkovo meno mokykloje, o 1918 m. išvyko į Ukrainą studijuoti Kijevo dailės akademijoje. 1919 m. mokėsi meno mokykloj Jekaterinoslave (vėliau Dnepropetrovskas, dabar Dniepras). Pilietinio karo metu, tęsdamas studijas, kūrė revoliucinius plakatus ir vykdė smulkius dailės darbus. 1921 m. mokėsi Petrogrado dailės mokykloje. Tuo metu dirbo Rusijos teatro aktoriaus, režisieriaus ir scenografo Vsevolodo Mejerholdo asistentu. Vėliau dirbo režisieriams Konstantinui Stanislavskiui ir Jevgenijui Wachtangovui.1925 m. J. Chapiras iš Rusijos išvyko į Paryžių. Nuo1926 m. J. Chapiras pradėjo savo darbus eksponuoti Nepriklausomų asmenų salone, Salon des Tuileries ir kitose Paryžiaus galerijose. Šiuo laikotarpiu dailininkas susipažino su S. Diagilevu, bendradarbiavo su jo „Rusų baletu“, dalyvavo žydų dailininkų sąjungos veikloje. 1931 m. surengė parodas ir dalyvavo grupinėse rusų dailininkų parodose D\’Alignan galerijoje, 1936 – Jeu de Paume muziejuje, 1937 – Tarptautinio šokių archyvo salėje.
1939 m. J. Chapiras rado prieglobstį Carpentras mieste ir Serrese Aukštųjų Provanso Alpių Žydrojo kranto regione. Po karo jis aplankė Italiją, galiausiai grįžo į Paryžių, kur 1972 m. ir mirė.
Menotyrininkė Ieva Kuzminskaitė pažymi, kad J. Chapiro „paveikslai prisodrinti metaforų, aliuzijų ir simbolių, litvakiškos melancholijos ir paprasto žmogaus buitinių temų, meilės kasdienybei. Darbai pasižymi vidiniu dramatizmu, vitaline energija, nerimasties, pasaulio disharmonijos jausmu“. Menininkas trečiajame dešimtmetyje nutapė keletą portretų, kurių išraiškingumas ir ikonografija buvo laikomi pranašesni už Francis’o Bacono portretus. Kai kurie meno istorikai ne kartą rašė apie J. Chapiro kūrybos tvirtą ryšį su V. van Gogh’o, Ch. Soutine’o ir F. Bacono tapyba. Dailininkas mėgo eksperimentus. Daugelis jo paveikslų labai skiriasi vienas nuo kito – kai kurie priskiriami kubistiniam stiliui, kiti – impresionistiniam, dar kiti – fovistiniam. Tai greičiausiai lėmė ir menininko gyvenimas Paryžiaus menininkų kolonijoje La Ruche (pranc. avilys).
Ši paroda – pirmoji iš trijų Kauno rajono muziejaus 2024 m. organizuojamų parodų, skirų litvakų dailei pristatyti. 2024 m. balandžio 26 d. bus pristatytos Žako Lipšico grafikos, piešinių bei eskizų, o liepos 5-ąją – tapybos darbų paroda „Nuo L’ Ecole de Vilnius iki L’ Ecole de Paris“ – XX a. litvakų gyvenimo portretai. Visi šiose 3 parodose eksponuojami darbai – iš garsaus meno kolekcionieriaus Samuelio Taco asmeninės kolekcijos (Niujorkas).
- Parodos kuratorius: Zigmas Kalesinskas
- Menotyrininkas: akademikas Antanas Andrijauskas
- Parodos architektė: Agnė Liškauskienė
- Parodos dizainerė: Gertrūda Jovaraitė
Parodą Raudondvario pilyje galima apžiūrėti iki 2024 m. kovo 10 d. Paroda lankoma III–VII, 10–17.30 val.
