Nuo 2026 m. kovo 13 d. Kauno rajono muziejaus Rūsio galerijoje bus eksponuojama grafikės Aldonos Skirutytės litografijų ciklo paroda „Žemaitė“. Lankytojai turės progą išvysti išskirtinį lietuvių grafikos paveldą – ankstyvojo kūrybinio periodo darbus, kuriuose ryškus akademinis braižas, jautrus kompozicinis mąstymas ir savitas menininkės žvilgsnis.
Aldona Skirutytė – respublikinės premijos laureatė, savito stiliaus kūrėja, kurios darbuose originaliai interpretuojamos lietuvių liaudies grafikos tradicijos. Menininkės kūrybai būdingas lyrizmas, metaforiški vaizdai, dekoratyvumas. Jos darbai buvo pristatyti ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėse parodose Londone, Tokijuje, Monrealyje, Paryžiuje, Liublianoje.
Litografijų ciklas „Žemaitė“ turi ir ypatingą istoriją – šie kūriniai net 60 metų buvo saugomi Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus archyvuose ir tik po ilgo laiko sugrįžo į viešąją erdvę. Litografijas 2025 m. restauravo LNDM Prano Gudyno restauravimo centro restauratoriai. Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus darbuotojai dėkoja mecenatams Rūtai ir Eduardui Jasams, skyrusiems lėšų šių grafikos lakštų restauravimui. Restauruoti darbai šiandien vėl atsiveria žiūrovui, kviesdami pažinti ne tik menininkės kūrybą, bet ir svarbų Lietuvos grafikos istorijos puslapį.
Ciklas yra pasakojimo visuma, kurią sudaro 10 litografijos technika atliktų kūrinių, tačiau Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus saugo 9 originalius lakštus. Autorė šį akademiška maniera sukurtą ciklą kūrė besimokydama Vilniaus dailės institute, kurį su pagyrimu baigė 1957 m., o pats litografijų ciklas buvo pradėtas apie 1955 m. ir pabaigtas apie 1959 m. Šis kūrybinis sumanymas tapo ir jos diplominiu darbu (darbo vadovas – profesorius Jonas Kuzminskis). Dalis šio, tada dar nebaigto ciklo iliustracijų buvo publikuota knygoje „Žemaitė gyvenime ir kūryboje“, kurią 1956 m. išleido Valstybinė grožinės literatūros leidykla. 1959 metais šis ciklas, kaip litografijų reprodukcijų aplankas, buvo išleistas 3000 vnt. tiražu, bet šiuo metu jau yra retas. Tai reikšmingas Aldonos Skirutytės ankstyvojo kūrybos laikotarpio palikimas, kartu pelnęs ir ankstyvą jos, kaip menininkės, pripažinimą.
Prie šio grafikos būdo, atrodo, autorei nebeteko grįžti, kadangi labai ribojo technikos atlikimo ypatumai ir specialių kūrybos priemonių trūkumas bei brangumas. Pavyzdžiui, litografinis akmuo buvo išgaunamas iš Bavarijos Alpių kalkakmenio laužyklų bei randamas Kryme ir Graikijoje.
Vėliau menininkė perėjo prie kitų grafikos atlikimo būdų, ypač pamėgo lino bei medžio graviūras, suformavo individualų braižą. Vėlesnei menininkės kūrybai būdingos originaliai interpretuotos lietuvių liaudies grafikos tradicijos, lyrizmas, metaforiški vaizdai, dekoratyvumas, monumentalumas. Ji, būdama labai talentinga, buvo ir labai darbšti bei produktyvi, sukūrė daug lakštinės grafikos ciklų bei pavienių kūrinių. Tarp jų pažymėtini vietos ir tarptautinius apdovanojimus pelnę kūriniai: „Mano ežerėliai“ (1970 m., Florencijos tarptautinės grafikos bienalės aukso medalis); „Gintarėlio kraštas“ (1970 m., LTSR respublikinė premija); „Skiriu Lietuvos miškininkams“ (1976 m., Berlyno tarptautinės graviūrų parodos II-oji premija). Dailininkė taip pat kūrė atvirukus, iliustravo knygas.
Paroda Kauno rajono muziejuje suteikia galimybę iš arti pamatyti techniškai sudėtingus, menine ir kultūrine verte išsiskiriančius kūrinius bei naujai atrasti vienos ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių grafikių palikimą.
Aldona Skirutytė
Aldona Skirutytė (1932–2005) – lietuvių grafikė, viena ryškesnių XX a. antrosios pusės Lietuvos grafikos kūrėjų. 1957 m. baigė Lietuvos dailės institutą. Vėliau dirbo žurnalo „Moteris“ vyriausiąja dailininke, taip pat dėstė Grafikos katedroje Lietuvos dailės institute. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigos menininkė aktyviai dalyvavo parodose Lietuvoje ir užsienyje. Ji sukūrė lakštinės grafikos kūrinių, estampų, piešinių, atvirukų, pastelių, iliustravo knygas vaikams.
Dailininkės kūryboje svarbią vietą užėmė darbo, motinystės, gamtos, žvejų gyvenimo temos. A. Skirutytės kūrybai būdingos savitai interpretuotos lietuvių liaudies grafikos tradicijos, lyrizmas, metaforiški vaizdai ir dekoratyvumas. Ypač reikšmingi jos spalvoti linoraižiniai, kuriuose jungiasi liaudiškos stilistikos įtaiga ir moderni plastinė kalba. Vėlyvojo periodo kompozicijos išsiskiria dar didesniu dekoratyvumu ir apibendrinta menine raiška.
Tarp žinomiausių jos darbų – „Lietuva – taikos sesė“ (1967), „Mano ežerėliai“ (1967), už kurį 1970 m. menininkė pelnė Florencijos II tarptautinės grafikos bienalės aukso medalį, „Kuršis ir jūra“ (1971), triptikas „Senasis ir naujasis Vilnius“ (1973), „Skiriu Lietuvos miškininkams“ (1975), už kurį 1976 m. Berlyno tarptautinėje grafikos parodoje buvo apdovanota I premija, taip pat „Ežerų, miškų kraštas“ (1977), „Nerijos miestai“ (1982), „Žydėk taikai, Tėvyne mano!“ (1985). Aldonos Skirutytės kūriniai saugomi Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje. Jos kūrybinis palikimas reikšmingai praturtino Lietuvos grafikos raidą, o menininkės darbai iki šiol išlieka svarbūs tiek meno istorijai, tiek kultūrinei atminčiai.
Paroda „Žemaitė“ Kauno rajono muziejuje veiks iki 2026 m. gegužės 10 d. Lankoma III–VII nuo 10 iki 17.30 val.
