Nuo 2026 m. kovo 20 d. Kauno rajono muziejuje eksponuojama Stasio Sčesnulevičiaus tapybos darbų paroda, kurioje pristatomi 22 dailininko tapyti peizažai, saugomi Kauno rajono muziejaus rinkiniuose.
STASYS SČESNULEVIČIUS
Gimė 1905 m. Voroneže, kur baigė keturias klases. 1918 m. su šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno netoli Daugų (tuometiniame Valkininkų valsčiuje), šiandien jau neišlikusiame mediniame dvarelyje, vadintame Korliškių dvaru. Dvaro sodyba ir šalia plytintis Suvingio ežeras tapo nuolat dailininko kūryboje fiksuotais tapybiniais siužetais, lydėjusiais jį visą gyvenimą.
1924 m. baigė gimnaziją Vilniuje ir įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą. 1939 m. baigė studijas, įgydamas inžinieriaus statybininko kvalifikaciją. Tais pačiais metais pradėjo mokytis Kauno meno mokykloje, tačiau Antrasis pasaulinis karas sutrukdė tęsti sėkmingai pradėtas dailės studijas.
S. Sčesnulevičius toliau dirbo Vytauto Didžiojo universitete, vėliau – KPI, kur buvo paskirtas Statybos fakulteto dekanu.
1962 m. dėl didelio darbo krūvio pablogėjus sveikatai dailininkas atsisakė fakulteto dekano pareigų. Daugiausia dėmesio jis skyrė mokslinei veiklai ir pedagoginiam darbui: 1966 m. išleido „Statybinių medžiagų“ vadovėlį – mokslinį ir pedagoginį veikalą, už kurį 1970 m. jam suteiktas technikos mokslų kandidato (dabar – daktaro) laipsnis. Iš rusų kalbos išvertė mokslinį veikalą „Klasikinių architektūros formų teorija“.
Nors dailininkas visą gyvenimą žavėjosi architektūra, vasaros atostogų metu nuolat dalyvaudavo mokslinėse architektūrinėse ekspedicijose, kurių metu rinko medžiagą apie senųjų Lietuvos miestų ir miestelių išplanavimą bei pastatus. Ekspedicijoms vadovavo prof. Kazimieras Šešelgis. Surinktos medžiagos pagrindu buvo leidžiamos knygos apie liaudies architektūrą ir urbanistiką.
Dailininkas taip pat buvo vienas iš komisijos narių (vadovas – prof. K. Šešelgis), tvirtinusių Rumšiškių etnografinio muziejaus išplanavimo projektą, vadovavo muziejinių eksponatų vertinimui.
Nors S. Sčesnulevičius Kauno meno mokykloje mokėsi tik kelerius metus, iki prasidedant karui, vis dėlto intensyviai tapė visą gyvenimą. Vėliau, jau eidamas atsakingas pareigas universitete, tapybą laikė daugiau nei pomėgiu – natūralia savo gyvenimo dalimi. Kiekvieną pavasarį ir rudenį, kai sezono spalvos ir gamtos kaita intensyviausios, jis pasitraukdavo į gamtą ir tapydavo.
Nors dailininko sukurtų darbų galima suskaičiuoti per tūkstantį, S. Sčesnulevičiaus kūryba visuomenei liko beveik nežinoma, tikėtina, daugiausia paties autoriaus apsisprendimu. Amžininkų teigimu, S. Sčesnulevičius buvo kuklus žmogus, nemėgęs afišuoti savo tapybos darbų, todėl net kolegų ir bičiulių dailininkų, tokių kaip Antanas Žmuidzinavičius, Jonas Buračas, Rimtas Kalpokas ar Jonas Vaitys, raginamas stoti į Dailininkų sąjungą, nepanoro tapti jos nariu.
Iki šiol žinomas tik vienas viešas keleto S. Sčesnulevičiaus kūrinių eksponavimas: apie 1975 m. dabartiniame Karo muziejuje buvo surengta Lietuvos gamtovaizdžio tematikos paroda.
Didžiąją S. Sčesnulevičiaus kūrybos dalį sudaro peizažai. Juose vaizduojami konkretūs Lietuvos gamtovaizdžiai – ypač daug Dzūkijos ir Kauno miesto apylinkių vaizdų, taip pat architektūriniai ir gamtiniai objektai. Nors kiekybiškai peizažo žanras dominuoja, vertingą ir įdomią dailininko darbų grupę sudaro ir teminiai buitinio, istorinio bei portreto žanrų kūriniai.
Galutinai pasitraukęs iš aktyvios akademinės veiklos, S. Sčesnulevičius tapė dar daugiau. Paskutiniųjų metų darbuose išryškėjo nauji tapybiniai niuansai, pasikeitė iki tol dominavę spalviniai deriniai, vaizdai pradėti atskleisti sunkesnėmis spalvomis ir atspalviais, atsirado įvairesnių, daugiaprasmių siužetų.
Dailininkas mirė 1979 m., palaidotas senosiose Aleksoto kapinėse.
Menotyrininkė Kristina Endriukaitytė
Suvingio sala nuo Rymėnų
S. Sčesnulevičiaus tapybos darbų paroda Kauno rajono muziejuje lankoma II–VI nuo 10 iki 17.30 val.
