Nuo balandžio 16 d. iki birželio 5 d. Babtų kraštotyros muziejuje pristatoma Aurelijos Ozolinios paroda „Gamtoje su pieštukais“.
Aurelija Ozolinia – buvusi teisėja, šiandien senjorė, galinti daugiau laiko skirti kūrybai ir savo pomėgiams. Jos kūrybiniame pasaulyje telpa ne tik siuvinėjimas ir poezija, bet ir tapyba bei piešimas. Autorės rankai paklūsta įvairiausi pieštukai, kurių linijomis ir spalvomis prabyla Lietuvoje ir kituose kraštuose gyvenantys paukščiai, sujuda vabalai, šelmiškai žvelgia žvėreliai.
Parodoje žiūrovai kviečiami sustoti gamtos pasaulyje – jautriame, trapiame, pilname smulkių detalių, spalvų ir gyvybės. Aurelijos Ozolinios darbuose atsiskleidžia pastabumas, pagarba gamtai ir gebėjimas pastebėti tai, kas dažnai praslysta pro akis: paukščio žvilgsnį, vabzdžio formą, augalo liniją ar miško gyventojo charakterį.
Parodos atidarymo metu autorė pristatė ir poeto Alberto Antanavičiaus knygą „Veisiejų krašte – su paukščiais ir paukštukais“, kurią iliustravo savo piešiniais. Nors pats knygos autorius į susitikimą atvykti negalėjo, jo kūryba tapo svarbia parodos pristatymo dalimi.
Jaukus susitikimas su Aurelija Ozolinia Babtų kraštotyros muziejuje subūrė kūrybai neabejingus žmones. Gerą nuotaiką padėjo kurti autorės vyras Petrus Baars – grupės „Lance and Perch“ iš Olandijos narys, taip pat svečiai iš Kėdainių literatų klubo.
Už tai, kad pirščiukai niežti griebtis teptuko ir pieštukų, labiausiai turiu būti dėkinga savo pirmajai mokytojai Aldonai Bičkauskienei, kuri ilgus metus dirbo pradinių klasių mokytoja Tauragės 2-osios vidurinės mokykloje. Ji įskiepijo mums meilę menui nuo pirmųjų dienų, vėliau norinčius piešti sekmadieniais suburdavo į dailės būrelį. Taip buvo „pakloti pamatai“…
Kartą, grįžusi po užsiėmimų, Tėveliui išdidžiai parodžiau savo naujausią kūrinį – tušu pieštą per sniegą bėgančią raganą. Tėvelis paklausė, kiek laiko sugaišau prie piešinio. Atsakius, jog net tris dienas, Tėvelis „nuleido mane ant žemės“: „Tikrai geri kūriniai piešiami dešimt metų…“ Supratau – reikia daugiau kruopštumo ir kantrybės…
Pasirinkau teisininko specialybę. Teko dirbti juriste, prokurore, o daugiau kaip trisdešimt metų – teisėja. Ilgiausias teisėjos darbo stažas – Kauno apylinkės teisme.
Paveikslų siuvinėjimas kryželiu pagal pačios susikurtas schemas buvo tarsi meditacija po įtempto darbo. Pieštukais piešdavau užrašų knygelėse, kol kartą gyvenimo draugas tai pastebėjo ir paragino imtis didesnio formato. Pirmieji darbai pavyko iš karto. Kaip sakoma, popieriaus negadinau… O kai prekyboje pasirodė aliejiniai dažai, skiedžiami vandeniu, jau nebeatsispyriau norui sugrįžti prie teptukų ir drobės.
Visuomet buvau gamtos vaikas. Gal tai susiję su giliomis giminės šaknimis. Todėl savo darbuose labiausiai mėgstu vaizduoti vabaliukus, paukščiukus, medžius… Labai didelę įtaką „modelių“ pasirinkimui padarė klasiokas – puikus ir gerai žinomas fotografas Eugenijus Kavaliauskas.
Kai tik sulaukiau amžiaus, kai galima visiškai atsidėti savo pomėgiams, pradėjau iliustruoti knygas. Jau dvi išleistos, trečioji – knygutė vaikams – pakeliui.
Aurelija Ozolinia
Paroda veiks 2026 m. balandžio 16 d. – birželio 5 d. Babtų kraštotyros muziejuje.
Lankymo laikas: muziejaus darbo valandomis
