Nuotraukos aukštis x plotis 8,6 x13,7 cm
Originalas saugomas Kauno rajono muziejaus padalinyje T. Ivanausko Obelynės sodyboje.
1906 m. Skriaudžiuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje kanklių ansamblis, o 2026 m. minimos 120-osios šio ansamblio įkūrimo metinės. Kankliavimas tapo reikšmingu kultūriniu reiškiniu, atspindėjusiu stiprėjančią lietuvišką savimonę.
Vienas svarbiausių šios tradicijos puoselėtojų buvo Pranas Puskunigis (1860–1946). Jis buvo ne tik talentingas kanklių muzikos atlikėjas, bet ir pedagogas bei aktyvus tautinės kultūros skleidėjas, kanklių meistras. XX a. pirmosios pusėje kanklininkas suvoktas kaip lietuvybės esencija, dorovinis tautos vedlys, o kanklės – kaip išskirtinai lietuviškas instrumentas: „Sakoma, kad dar amžių glūdumoje kiekvieno šviesesnio tautiečio namuose garbingiausioje vietoje kabodavo Vytis, kardas ir kanklės – reliktai, aiškiai parodantys lietuvio būtį.“1
Iš pradžių vyravęs solinis kankliavimas ilgainiui užleido vietą ansambliams – tai buvo atviras tautiškumo deklaravimas. „Tautai vienyti neužteko vienišo vaidilos-kanklininko – reikėjo telkti visą tautą ir legitimizuoti jos būrimą į kolektyviškai veikiančius ansamblius.“2 Taigi ansamblinis muzikavimas tapo ne tik menine, bet ir ideologine forma, stiprinusia bendruomeniškumą bei lietuvišką kolektyvinę tapatybę.
Galima manyti, kad tai liudija ir šis eksponatas (įrašas reverse: „1924 m. VIII-28, Šančiai, p. Ivanauskienei, Kauno m. pr. Mokyklos Nr. 26, Kanklininkai“). Nuotraukoje matomas kanklininkų ansamblis, o jo viduryje – šio ansamblio vadovas bei mokytojas P. Puskunigis. Tokia kompozicija pabrėžia vadovo autoritetą ir jo vaidmenį ugdant jaunąją kartą, perduodant ne tik muzikinę patirtį, bet ir tautines vertybes.
Svarbus ir Kauno bei Šančių istorinis kontekstas. Šančiai – tai viena seniausių Kauno miesto dalių, susiformavusi XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Iki Pirmojo pasaulinio karo Šančiai buvo Kauno priemiestis, o 1919 m. oficialiai prijungti prie miesto. 1918–1939 m., Kaunui tapus Laikinąja sostine, rajono plėtra itin paspartėjo – augo gyventojų skaičius, kūrėsi naujos įstaigos, stiprėjo lietuviškos mokyklos. 1908 m. Šančiuose atidaryta pirmoji mokykla lietuvių kalba, vėliau išaugusi į progimnaziją. Nors tarpukariu Šančiai išlaikė daugiatautį pobūdį (čia gyveno lietuviai, vokiečiai, žydai, rusai), tačiau stiprėjant valstybingumui ir lietuvių migracijai į Kauną, vis labiau įsitvirtino lietuvių kalba bei tautinė kultūra.
Galima manyti, kad neatsitiktinai ši nuotrauka buvo skirta Honoratai Ivanauskienei (1891–1949) – šaulei ir aktyviai lietuvybės puoselėtojai, prisidėjusiai prie visuomeninės veiklos ir vaikų ugdymo tarpukario Kaune bei organizavusiai vaikų aikšteles. Todėl nuotrauka atvaizduoja ir tuometinę valstybės nuotaiką bei nusiteikimą. Kanklininkų ansamblis čia tampa lietuviškumo, kolektyvinės tapatybės ir kultūrinio atgimimo ženklu, atspindinčiu tarpukario Kauno visuomenės virsmą – nuo daugiakultūrio miesto iki vis labiau lietuvišką tapatybę įtvirtinančios Laikinosios sostinės.
Naudota literatūra:
1.LAPINSKAS, A. Skambančios Užpalių stygos. Iš: NAIKELIENĖ, L., LAPINSKAS, A. (red.). Tautos skambesiai: Lietuvių liaudies instrumentinės muzikos draugijos „Kanklės“ 80-mečiui. Vilnius: Petro ofsetas, 2005, p. 85.
2. Aleknaitė E. Lietuvių kanklininkai: įvaizdžių kaita ir sąveika XIX a. pabaigos–XXI a. pradžios kankliavimo gaivinimo judėjime. Liaudies kultūra. Nr. 6. 2012
Eksponatą surado: Pomologinio dendrologinio rinkinio saugotojas Simonas Stašaitis, skaitmeninis atvaizdas – Agnė Liškauskienė.
Medžiagą parengė: muziejininkė Ieva Žekevičiūtė
