Inv. Nr. KRM F 918
Autorius: nežinomas fotografas
Sukūrimo data: 1925 m.
Medžiagos: fotografinis popierius; poligrafiniai dažai
Aukštis x plotis – 8,8 x 13,7 cm
Jungtys tarp dvarų kartais primena nematomas gijas – trapias, bet ištvermingas, persipynusias šimtmečių istorijoje, genealogijoje, legendose ir žmonių atmintyje. Jos neišnyksta kartu su pastatais: keičiasi tik forma, iš akmens ir mūro persikeldamos į pasakojimus, prisiminimus ir archyvų tylą.
Iš pirmo žvilgsnio Raudondvario dvarą ir Panemunės pilį sieja tik bokštas – vizualus, bet apgaulingas panašumas. Vienam klestint ir išgyvenant didybės laikotarpius, kita pamažu nyko, netekusi šeimininkų ir savo ankstesnio vaidmens. Po 1830–1831 metų sukilimo Panemunės pilies gyvenimas faktiškai persikėlė į Eleonoravos palivarką – vos už dviejų kilometrų buvusį dvarą, kurio vardą šiandien mena tik vietos gyventojų atmintis.
Pradėjus rinkti žinias apie Eleonoravą, istorinė mozaika pamažu dėliojosi iš fragmentų. XIX amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvusias Gelgaudų valdas atgavo Kauno apskrities bajorų maršalka Stanislovas Puslovskis. Neilgai trukus, panašu, jog Eleonoravos valdymą perėmė jo dukros Marijos Tiškevičienės šeima. Marija, ištekėjusi už grafo Aleksandro Tiškevičiaus, paveldėjo Panemunės pilį iš tėvo, o kartu – ir dvarų tinklą, kuriame centras pamažu slinko nuo pilies link palivarkų.
Jadvygos Tarasonienės atsiminimų knyga „Palik ašaras Maskvoje“ leidžia pažvelgti į Eleonoravos gyvenimą iki Pirmojo pasaulinio karo. Autorė liudija, kad Eleonoravą ir kitus dvarus valdė Chmelevskis – administratorius, kurį grafas Aleksandras Tiškevičius parsivežė iš Liublino. Nors formaliu centru laikyta Panemunės pilis, realus dvaro gyvenimas telkėsi Eleonoravoje: čia buvo grafo rūmai, o bažnyčia ir kapinės – Skirsnemunėje.
J. Tarasonienės dėdė Bronius dvarą valdė iki Pirmojo pasaulinio karo. Būtent iš jos vaikystės prisiminimų iškyla įspūdingiausias Eleonoravos vaizdinys – didieji rūmai, stovėję sode, dviejų aukštų, su erdviomis salėmis, veidrodžiais ir statulomis. Ji pasakoja apie neapsakomą prabangą: krištolą, auksą, sidabrą, porcelianinius indus aksomu išklotose dėžėse, patalpas, skirtas tik indams ar patalynei. Grafas dovanodavęs meno kūrinius – tarp jų ir auksuotą statulą po krikštoliniu gaubtu, vaizduojančią moterį, laikančią iškeltą laikrodį. Ši detalė tampa simboline: laikas, kurį dvarai bando sulaikyti, bet kuris galiausiai juos pranoksta.
Šie atsiminimai ypač ryškiai kontrastuoja su vietinių žmonių atmintimi, kurioje Eleonorava siejama tik su paprastu mediniu dviejų galų pastatu. Būtent ši priešprieša dar labiau skatina ieškoti – kur stovėjo didieji rūmai ir kaip jie atrodė iš tikrųjų.
Karo metai tapo lūžio tašku. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kol rusų kariuomenei sekėsi, Broniaus prižiūrimi dvarai veikė įprastai: iš visų valdų pienas buvo vežamas į sviesto fabriką ir ten perdirbamas, tačiau staigus vokiečių puolimas nutraukė šią tvarką. Naktį gavęs įspėjimą apie artėjančią kariuomenę, Bronius skubiai išgabeno dvaro pinigus grafui Tiškevičiui. Vokiečiams užėjus, rūmai liko nepaliesti, tačiau vėliau atėjusi rusų kariuomenė viską niokojo ir plėšė. O Eleonoravoje, kaip liudija autorė, buvo ką nešti.
Parengė VDA Panemunės pilies Projektų vadovė Aida Kirkickienė
