1921 m. Lietuvos šaulių sąjungos skelbimas, kviečiantis registruoti vaikus į „Vaikų aikšteles“.
Aukštis x plotis – 50x25cm.
Originalas saugomas Kauno rajono muziejaus padalinyje T. Ivanausko Obelynės sodyboje.
Neinventorintas archyvas.
1921 m. Šaulių sąjunga suorganizavo pirmąsias vasaros vaikų aikšteles „Šančių, Aleksoto ir Viliampolio“ vaikams. Vėliau „aikštelių“ daugėjo. Jos veikė tris mėnesius – nuo birželio iki rugpjūčio, kasdien, išskyrus sekmadienį. Skelbime matome, kad užsiėmimai numatyti nuo 15 val. iki 20 val., bet vėliau, Švietimo ministerijai pageidaujant, vaikai „aikštelėse“ laiką leido nuo 9 val. iki 14 val. Dažniausiai vaikų vasaros laisvalaikis buvo organizuojamas mokyklų teritorijose arba šalia jų bei Šaulių sąjungos lauko aikštelėse. Skelbime rašoma, kad priimami 7-10 metų vaikai, tačiau archyvuose saugomi dienynai byloja, jog aikšteles lankė 3-14 metų vaikai. Jaunesnieji dažniausiai ateidavo kartu su vyresniais broliais ar sesėmis. Kartais „aikštelę“ lankydavo trys ar keturi vienos šeimos vaikai. XX a. 4 deš. Aleksoto, Šančių, Vilijampolės ir Žaliojo kalno „aikštelėse“ vasarodavo apie 800 vaikų.
Turiningam vaikų laisvalaikiui organizuoti, vieno lito mėnesinio mokesčio už vaiką tikrai neužteko. Be to, „aikštelės“ buvo socialiai orientuotos, jas daugiausiai lankė mažas pajamas gaunančių darbininkų, bedarbių vaikai, kurie dažnai nuo mokesčio būdavo atleidžiami. Kasmet finansavimo buvo ieškoma Vidaus reikalų ministerijoje, Kauno miesto savivaldybėje bei pasitelkiami vidiniai Šaulių sąjungos resursai, renkamos aukos ir pan.
Vaikus prižiūrėjo specialiai paruoštos aikštelių „vedėjos“ bei jų padėjėjos, kurios organizavo vaikų laisvalaikį. Buvo sugalvojamos labai įvairios laiko praleidimo formos – judrius žaidimus, ratelius su dainomis, plastikos ir gimnastikos pratimus keitė ramūs užsiėmimai – siuvinėjimas, mezgimas, karpymas iš popieriaus, piešimas, lipdymas iš molio, darbeliai iš samanų, drožinėjimas, darbai iš faneros ir kt. Darbuotojos stengėsi mokyti vaikus tvarkos, švaros, ugdė jų higienos įgūdžius, kalbėjosi su vaikais apie pagarbą vyresniems, „susivaldymą kalboje“ ir pan. Iš 1922 m. „aikštelės vedėjos“ ataskaitos Kauno miesto savivaldybės socialinės apsaugos skyriui, galima suprasti, kad su vaikais daug bendrauta, o pokalbių temos buvo tiek parengiamos specialiai, tiek kildavo iš natūralių situacijų, aplinkos stebėjimo. „Vedėją“ stebino tai, kad miesto vaikai neturėjo, rodos, elementarių žinių apie supantį pasaulį. Pavyzdžiui, ji rašo: „dažnai vaikai nusistebdavo mus savo naiviais klausimais, kai kurie neturėjo supratimo iš kur gaunami šiaudai, miltai ir t.t.“ (KRVA, F.59, ap.5, b. 69, l.3.). „Aikštelėse“ vaikai ne tik saugiai leido laiką, lavinosi, bet buvo patikrinama jų sveikata, kasdien gaudavo priešpiečius arba pavakarius, nelygu kokiu laiku lankė „aikštelę“.
Stovyklos pabaigoje buvo rengiama „Šventė“, kurios metu demonstruoti vaikų pasiekimai, įprasminantys „aikštelėje“ praleistą mėnesį. Į šventę atėję tėvai, rėmėjai galėjo apžiūrėti rankdarbių parodą, pamatyti vaikų surengtą koncertą. Susirinkusieji buvo vaišinami gaiviais gėrimais ir saldumynais.
Už visų Kaune buvusių Šaulių sąjungos „vaikų aikštelių“ personalo rengimą, materialinį aprūpinimą ir sklandų darbą buvo atsakinga Vyriausioji vaikų aikštelių reikalų vedėja Honorata Ivanauskienė.
Šaulių sąjungos 1921 m. pradėtos organizuoti „vaikų aikštelės“ buvo šiandieninių vaikų dienos stovyklų pirmtakės.
Medžiagą parengė muziejininkė Asta Venskienė.
Naudoti šaltiniai: KRVA, F.59, ap.5, b. 47, 69, 117, 152, 163, 192, 236; F. 69, ap. 1, b. 41, 101, 187.
LCVA F. 561, ap.2, b. 1953–57, 1967, 3078–3080.