FOTOGRAFIJOSE – ĮSPŪDINGIAUSI KAUNO RAJONO PILIAKALNIAI

Protėvių laiškai ateities kartoms, tautos istorijos liudininkai, svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas ir dar daug kitokių apibudinimų turi mūsų Lietuvos piliakalniai. Fotomenininkas Albertas Švenčionis piliakalnius vadina būtsargiais (aut. būtovės sargais).

„Būtsargiai – Lietuvos piliakalniai“ – tokiu pavadinimu birželio 14 d. Mažojoje rūsio galerijoje, Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, buvo atidaryta šio autoriaus fotografijų paroda. Greta, ant medumi kvepiančių vaško korių plokštelių, išrašyta poeto Gintauto Dabrišiaus poezija, sustiprinanti fotografijų paveikumą. 2017-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė Piliakalnių metais. Paroda Kauno rajono muziejuje ir yra skirta šiems metams paminėti, kad dar labiau atkreiptume dėmesį į Kauno rajone esančius piliakalnius. A. Švenčionis savo fotografijose įamžino pačius įspūdingiausius mūsų rajono archeologinius paminklus: Pyplių, Ringovės, Jadagonių…

Lietuvos piliakalniai nuo amžių buvo paslaptingos vietos: aiškiai negamtinės, žmogaus rankų palytėtos reljefo formos, intriguojantys pasakojimai apie čia nuskendusias bažnyčias, užburtas kariuomenes ar užkastus lobius. Keisti radiniai žadino ne vieno smalsumą. Taip gimė noras piliakalnius pažinti kasinėjimų būdu, apdainuoti juos eilėraščio posmeliu, pagerbti naujai sukurta legenda ar nutapyti drobėje. Šiandien į piliakalnius žvelgiama moderniomis priemonėmis: jų gelmės zonduojamos kultūrinius sluoksnius neardančia aparatūra, formuojami trimačiai piliakalnių vaizdai, pasitelkiant šiuolaikinės fotografijos galimybes netikėčiausiais rakursais sukuriamos jų nuotraukos, – sako G. Zabiela.

Piliakalniai atsirado apie 1000 m. pr. m. e. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Kitose, netgi kaimyninėse etninėse grupėse ir tautose piliakalniai nebuvo paplitę, nes dažniausiai pakako gamtinių medžiagų mūrinėms pilims statyti. I tūkst. viduryje – II tūkst. pradžioje piliakalniai žinomi Europos teritorijose už buvusios Romos imperijos ribų. Tai germanų, baltų, slavų ir ugrofinų apgyventi plotai centrinėje, Šiaurės ir Rytų Europoje. Čia piliakalniai įrenginėti atsižvelgiant į vietos gamtines sąlygas. Švedijoje ir Norvegijoje jiems dažniausiai naudotos uolėtų kalvų viršūnės, o jų įtvirtinimai yra rąstais sutvirtinti akmeniniai pylimai. Danijos piliakalniai panašesni į lietuviškus, nes įrenginėti kalvose, turi nedidelius žemių pylimus bei griovius.

Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai. Yra teigiama, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje priskaičiuotume apie 1000 piliakalnių. Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įtvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių – tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Jų irgi būta skirtingų formų. Taigi piliakalniai laikytini pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais Lietuvoje.  XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys. Pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai – atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus.

Piliakalnių guru vadinamas G. Zabiela, sako: mokslininkui jie – turtingas praeities pažinimo šaltinis, šalia gyvenančiam – dažnai seniausias gimtinės kampelis, turistui – įspūdingas kalnas su gražiais vaizdais, tiesiog smalsuoliui pasakojimais apipinta, pažinimą skatinanti vieta“.

Parodą Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, galima pamatyti iki liepos 30 d.

Parengė Zigmas Kalesinskas

Parodos rėmėja: Lietuvos kultūros taryba

Dalinamės akimirkomis iš 2017 m. birželio 14 d. įvykusio parodos atidarymo. D. Stankevičiaus nuotraukos.