AUDRONĖ PETRAŠIŪNAITĖ

GRAFIKOS DARBŲ PARODA

Audronė Petrašiūnaitė gimė 1954 m. sausio 3 d. Kazlų Rūdoje. Tai viena aktyviausių viduriniosios kartos tapytojų. 1982 m. ji baigė Lietuvos dailės institutą (mokytojas tapytojas Vladas Karatajus). 1982–1988 m. A. Petrašiūnaitė dėstė Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume, 1988–1993 m. – Kauno Juozo Naujalio vidurinėje meno mokykloje, 1995–2010 – docentė Vilniaus dailės akademijoje. Dabar gyvena ir kuria Višakio Rūdoje. Nuo 1982 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. Individualios parodos Kaune (1982, 1992–95, 1997–2000, 2003, 2008, 2016, 2018), Vilniuje (1986, 1992, 1996, 2002–04, 2007, 2014, 2017, 2019), Berlyne (1996), Druskininkuose (2005), Klaipėdoje (2008), Šiauliuose (2014, 2021), Druskininkuose (2015).

Dailininkės kūrybai turi įtakos XIX a. pab. – XX a. pr. Prancūzijos dailininkų grupuotės „Nabis“, lietuvių Viktoro Vizgirdos ir Adolfo Valeškos kūriniai. Ankstyvojoje kūryboje vyravo interjero, peizažo elementai, būdingas suplokštintas vaizdas, per koloritą perteiktas intymumas, melancholija. Dažni motyvai – vyno taurė, katino šešėlis, knygų lentynos – neturi aiškių kontūrų, yra spalvingos kompozicijos dalis. Vėlyvesnėje kūryboje vyrauja vienatvės tema, besikartojantys motyvai – žmonių veidai, dirvonai, lietus, kiti peizažo elementai. Dramatiškumas, emocinė įtampa kuriama ryškiomis spalvomis (raudonos ir mėlynos santykiu), deformuotu piešiniu. Vėliau atsirado ir žemės spalvų, tapo svarbu ne tik spalva, bet ir piešinys. Jos kūrybai būdingas kolorizmas, raiškus potėpis, tiršti dažų sluoksniai derinami su plonais permatomais, didelės plokštumos – su faktūromis arba štrichais. Kuria grafiką ir siuvinėtus kilimus.

Višakio Rūdoje (Kazlų Rūdos sav.) miškų apsuptyje viena su katinu gyvenanti menininkė kasdien tapo savo gyvenimą – paprastą, neskubų, mąslų. Jame – kartu su metų laikais besikeičiantis jai artimas peizažas, su horizontu susiliejanti moters figūra, rožės keras… Audronė čia jaučiasi laisva, galinti įsiklausyti į savo vidinį balsą ir gyvenimo metraštį tapyti tikrais jausmais ir spalvomis. „Aš dar tikiuosi nutapyti senatvę, – nusišypso menininkė. – Vaikystę, jaunystę jau nutapiau. Vienas paveikslas iš vaikystės su triušiais – ten tų triušių daug ir aš, vaikas, tupiu tarp jų. Iš jaunystės metų yra autoportretų su kate, interjerų, Kybartų peizažų, natiurmortų. Beliko nutapyti senatvę…“ Kas bus tuose paveiksluose, ji nespėlioja. Temas padiktuoja pats gyvenimas.

Petrašiūnaitės paveiksluose daug gamtos akcentų, gyvūnų, interjero detalių. „Tai ne tikrovė, bet tokį paveikslą gali perskaityti, jis nėra kažkokia abstrakcija ar nesuvokiamas dalykas, vien technikos pabrūžinimas. Jis turi savo raktą, nuotaiką, energiją, – aiškina menininkė. – Jeigu man parodytų aukštosios matematikos formulę, ji man nieko nesakytų, o meno kūrinys šneka, jis perskaitomas, nesvarbu, kad tai ne realizmas. Gali būti, kad kiekvienas kitaip pamatys, bet pagrindinę žinią supras. Į dailininkės kuriamą meno pasaulį palydi ir jos sugalvoti paveikslų pavadinimai.

„Ar paveikslo pavadinime yra papildoma nuoroda žiūrovui?“ „Yra. Šią vasarą nutapiau „Pusryčius ant žolės“ – tai nuoroda į Klodo Monė paveikslą. Dar esu nutapiusi „Pusryčius ant vandens“, grafiką atspaudusi. Pavadinimas turi nuorodą – jis atidaro dar vieną poetinį laiptelį“, – sako menininkė ir čia pat perspėja, kad profesionaliosios dailės kūrinys nebūtinai turi teikti malonumą. Daug geriau, jeigu jis skatina mąstyti, galbūt net kai ką pervertinti. Menininkė neneigia, kad tapydama tokią emocinę būseną dažnai ir pati junta, galbūt net užkoduoja ją savo drobėje. „Tapydamas ir pats keitiesi, tampi kitoks. Apie tuos pačius dalykus, apie kuriuos prieš metus ar dvejus galvojai, vertinai vienaip, pradedi manyti kitaip, pasikeiti“.

Audronės Petrašiūnaitės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje.

Parodos anotacijai panaudota medžiaga:

https://www.vle.lt/straipsnis/audrone-petrasiunaite/ https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/audrone-petrasiunaite-ar-tapau-ar-raizau-ar-siuvineju-visur-mano-gyvenimas-n1033975

Audronė Petrašiūnaitė ir jos studija

per fotomenininko Arūno Baltėno objektyvą (Višakio Rūda, 2021 m.).

Audronė Petrašiūnaitė: Paveikslas, kaip geras vynas, turi pastovėti. Kai nutapai, kelerius metus dar nematai, ar jis ko vertas. O paskui jau pasimato, išlenda. Nors būna, kad iš karto matai. Vis tiek tavyje gyvena kažkokia didelė jėga, kuri tapo. Kai tapai, nėra nei metų, nei amžiaus, nei kas tu, nei kaip… Bet jeigu tos jėgos nėra, blogai jautiesi, esi nusiminus ar kažkas negerai, tada tik paviršių gali padaryt, o vidus būna tuščias, jaučiasi nuovargis.

Būna, kad vienas koks motyvas užkabina, ir paskui ilgai ilgai jį darai. Va, pradėjau su obelų žiedais, tai jau turbūt treti metai… Ir dar keli yra. Atrodo, iš natūros nedarai, bet žydėjimas baigiasi, ir viskas. Padarai daugiausiai du tris darbus, jeigu nedideli, gal keturis.

Kai tapau žiedus, į juos nežiūriu, bet jaučiu, kad yra jų laikas.

Nesu prigimtinė miestietė. Gamta man svarbi. Birželio pabaigoj, liepos pradžioj būna tokia šviesa, kai viskas truputėlį pilka, viskas taip švelnu, kad aplink kiekvieną medžio kamieną – lyg pūkuota aureole. Spalvos būna tokios… Ir va, bandžiau vienam kitam paveiksle tą dalyką pagaut. Nežinau, kiek pasisekė. O paskui gamta jau eina į rugpjūtį, ir mano viduj kažkas įvyksta… Iš to tie paveikslai ir pasidaro. Ne iš to, kad kažkiek matai tą natūrą.

Gamtą aš jaučiu tiesiog savo kūnu, savo vidum. Ji man už nugaros, virš galvos. Turbūt esu necivilizuota, neprisitaikius prie to sociumo. Ano, rusiško, daug kas nepriėmė, o aš ir prie šito kažkaip neprisitaikau. Nėra taip, kad jis mane ypatingai slėgtų, bet jeigu galiu jo išvengt, tai ir vengiu. Mėgstu būti viena.

Pavasarį žalia būna tokia švari, o paskui, jau nuo kokio rugpjūčio, ji pasidaro tokia, kaip Antano Samuolio: gili, su violetiniu… Viskas aplinkui pasikeičia: ir dangaus mėlynumas, ir šešėliai, – viskas viskas.

Mano galvoj – didelis chaosas. Tai kai pradėjau daryt grafiką, piešti piešinius, ir tapyboj atsirado kažkokios struktūros ir tvarkos. O būdavo chaosas, ir kai kam tai patinka. Nes chaose yra daug jėgos. Vienu metu aš buvau visai atmetusi P. Cezanne’ą, o dabar galvoju: vistiek tas jo racionalumas ir užsispyrimas, tas begalinis ėjimas gilyn turi racijos. Ir tvarkos norisi… Tad nesu aš tokia ekspresionistė, kaip tie, kurie tapo, kas išeis, tokį džiazą ant drobės. Mano darbuose to nėra.

Mano troba tokia, kokią ją pirkau (dabar žmonės viską išsiklijuoja, išsidaro…). Va, grindys jau supuvo, tai reikės sudėt… Ir man, vienam žmogui, tos trobos gana – labai didelių paveikslų netapau.

Tik baigusi tapybos studijas tapiau interjerus, ir visi labai juos mėgo. O paskui pradėjau tapyt visokius kitokius dalykus. Ir jau ne taip patiko, pasidariau nemylima ir negerbiama. Vienu metu jokių mano darbų nepirkdavo. O paskui kažkaip spjoviau į viską ir tapau toliau. Ir dabar viskas gerai. Apsukau ratą. Lyg viskas kitaip, bet ir tas pats. Nes gyvenimo jausmas žmogaus viduj nesikeičia. Gal tiktai forma kinta, o gyvenimo jausmas paveiksluose – toks pats. Gal jeigu dabar tapyčiau interjerus, būtų visai kitaip.

Buvo to chaoso mano gyvenime, bet man visą laiką norėjosi įvesti tvarką. Ir ne tokią miesčionišką, o japonišką tvarką, kaip jų graviūroj. Kad nutapius paveikslą nieko jame negalėtum pajudint, pastumt…

Tekstas iš https://vilniausgalerija.lt/2021/09/04/dailininko-studijoje-audrone-petrasiunaite/

Paroda Kauno rajono muziejuje veikia 2022 01 28 – 2022 03 23.