VALERIJA JUŠKIENĖ. XX a. 8-9 deš. tapyba

 

Valerija Juškienė (1903–2000)

Tapytoja ir dailės pedagogė, mėgėjiškų spektaklių aktorė Valerija Kulbytė – Juškienė gimė Papilio valsčiuje, Kubilių kaime, 1903 metų kovo 17 dieną. Tėvai buvo neturtingi valstiečiai, todėl, ieškodami geresnio gyvenimo, išvyko į Mintaują (dabar Jelgava, Latvija. Iki 1917 m. vadintas Mintauja, latv. Mītava), dirbo fabrike. Ten Valerija baigė pradinę mokyklą. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, Kulbių šeima pasitraukė į Rusiją, apsigyveno Maskvoje. Baigusi čia progimnaziją, Valerija grįžo į Lietuvą ir gavo darbą Biržų pašte, kurio viršininkas Mykolas Plepys (1891–1969) buvo aktyvus visuomenininkas ir kultūrininkas, dailės draugijos „Mūza“ narys, vaidinęs jos spektakliuose, vėliau šaulių teatro režisierius. 1930–1934 metais jis redagavo Biržų žinias ir laikraščiui rašė ne tik vedamuosius, bet ir šmaikščius feljetonus, kūrė eilėraščius. 

Turbūt kūrybingo viršininko pavyzdys patraukė prie vaidybos ir Valeriją Kulbytę. Biržų krašto nepriklausomame laikraštyje Šiaurės rytai 2017 metais Algirdas Butkevičius rašė: „Prieš keturiasdešimt metų, aplankiusi Biržuose savo giminaičius, ji man yra pasakojusi, kad visada labai ilgėjosi meno, o vaidinti pradėjusi „Mūzos“ rengiamuose spektakliuose.“

Nuo 1926 metų, įsisteigus Biržuose šaulių teatrui (jam porą metų vadovavo gimnazijos muzikos mokytojas Apolinaras Likerauskas, mokęs būsimus aktorius deklamacijos, judesių scenoje plastikos, mimikos), daugiausia vaidinusi šiame teatre. Pirmasis jos debiutas tikriausiai buvo 1922 metų rugpjūčio 20 dieną Mūzos aktorių suvaidintoje komedijoje Mon Bebė. Tuometinėse Biržų žiniose rašoma, kad šiame spektaklyje „iš naujai dalyvavusių mūziečių tarpo nepaprastai tiko savo rolėje p. Kulbytė“. „Visada norėjau vaidinti“, – kalbėjo tada ponia Valerija.

„Kartą į Biržus atvažiavo režisierius Borisas Dauguvietis su rusišku Aleksandro Ostrovskio spektakliu Be kaltės kalti. Jis tada jau Kaune gyveno, o žmona – dar čia, Biržuose. Pakeliui susirgo viena artistė. Rolė maža, bet temperamentinga. Išmokau. Vaidinau. Sako jis: „Charašo. (liet. Gerai)“. Kvietė į teatrą – mažom rolėm. Bet, sako, reikės lankyti teatro studiją. Neišvažiavau. (…) O gerai suvaidinti Taip mirdavo lietuviai nepasisekė. Taip ir pasakiau Plepiui. Iki paskutinio veiksmo viskas ėjo sklandžiai. Aš buvau vyriausioji vaidilutė. Paskutiniame veiksme vaidilutes reikėjo išžudyti. Davė kardus, padarytus iš medžio, nubronzintus. Duria su kardu, nepasiekia, o vaidilutė krenta. Atėjo žudyti motinėlės. Paguldė mane ant laužo. Duria šaka į nugarą. Sujudėjau. Žiūrovai salėje pradėjo kvatotis. Vietoj tragedijos išėjo komedija,“ – prisiminimais dalinosi V. Juškienė.

Petro Vaičiūno dramoje Nuodėmingas angelas vaidino Dalią, o pjesėje Išdykusi mergiotė buvo Šura. Valerija šiame spektaklyje ne tik vaidino. Visą laiką jautė potraukį dailei, todėl tekdavo rūpintis ir dekoracijomis, scenai reikalingais akcentais. P. Vaičiūno dramoje iš molio nulipdžiusi angelo skulptūrą, spektakliui Taip mirdavo lietuviai akmenį, kurį turėjo sviesti ragana. Akmenį padariusi iš į kartoną suvyniotos bulvės, o iš kartono dariusi šarvus, karūną, kurią puošusi sudaužyto butelio stikliukais. 

Kiek pamena V. Juškienė, visada mėgusi piešti. Daugiausia kopijuodavo aliejiniais dažais iš įvairių atvirukų. Mokytojai liepę daugiau piešti iš gamtos. Atvažiavo kartą į Biržus iš Kauno keli menininkai rinkti liaudies meno. Buvęs tarp jų ir iš kaimyninio Kupiškio kilęs, tuomet dar Kauno meno mokyklos studentas, o vėliau žymus dailininkas scenografas Vytautas Palaima (1911–1976). Pamatė Valerijos piešinius. Paragino ją stoti į meno mokyklą.

1930 metais Valerija išlaikė egzaminus ir tapo Kauno meno mokyklos studente. Paprašė Paštų valdybos, kad perkeltų dirbti į Kauną. Valerija dirbo ir studijavo. Užsiėmimai mokykloje vyko rytais ir vakarais. Nelengva buvo suderinti mokslus su tarnyba. Todėl po metų studijas metė. O dar po šešerių metų, kai ištekėjo, iš darbo atleido 14 metų pašto tarnyboje dirbusią, kaip vedusią moterį, kurią galintis išlaikyti vyras. Tuomet vėl ryžosi studijuoti dailę. Tuometinis Kauno meno mokyklos direktorius Ignas Šlapelis prisiminė savo buvusią studentę. Pasimokiusi čia trejus metus ir išlaikiusi keturių kursų egzaminus, 1940 m. įstojo į Vilniaus dailės akademijos trečiąjį kursą. Valerija Juškienė mokėsi tapybos kartu su Algirdu Savickiu (1917–1943). 1943 metais akademiją baigė su pagyrimu.

Nuo 1945 m. ėmė dalyvauti parodose. „Tai buvo sunkūs pokario metai. Stigo dažų, nebuvo paveikslams tapyti drobės, teko naudoti maišų medžiagą,“ – prisiminė dailininkė. 1946 metais buvo priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1959 – „Žinijos“ draugijos narė ir lektorė.

1946–1973 metais dirbo Kauno vidurinės dailės mokyklos (dabar – Kauno J. Naujalio meno mokykla) dailės mokytoja. „Man tapybą dėstę Juškienė ir Lukštas – buvo nuostabūs pedagogai, atvėrę daug spalvų, tonų, kompozicijos paslapčių,“ – prisiminė V. Juškienę dailininkė ir muziejininkė Milda Mildažytė – Kulikauskienė.

„1974 metais netikėtai gavau pasiūlymą vadovauti Kapsuko keturmetei dailės mokyklai (dabar Marijampolės dailės mokykla). Teko sukurti mokymo programą, metodikos pagrindus, į pagalbą atėjo buvę mokytojai iš Kauno, o Sofija Juknienė, Valerija Juškienė, Sigita Norkutė atvykdavo skaityti paskaitų,“ – savo prisiminimuose sakė ilgametis šios mokyklos direktorius ir dailininkas Juozas Bernardas Tumas.

„V. Juškienė buvo ne eilinė asmenybė. Kai mokytoja įeidavo į mažutę klasę, pristatytą molbertų, kažkas pasikeisdavo – visų žvilgsniai nukrypdavo į ją. Inteligencija, pasitempimas, siaura taisyklinga antakių linija, visada padažytos lūpos, dalykiškas nusiteikimas ir malonus priėjimas prie kiekvieno mokinio, buvo tarsi ženklai verčiantys į mokytoją žiūrėti, kaip į autoritetą. Ji visada atvažiuodavo iš Kauno kartu su savo neišskiriama bičiule dailininke S. Jukniene. Mums, mokiniams, šios abi mokytojos iš Kauno buvo kažkas ypatingo. Juk V. Juškienei tuo metu buvo per septyniasdešimt! Ji nestokojo savo jėgų ir energijos kiekvienam savo mokiniui. Prisimenu, kartą koreguodama mano darbą, paėmusi teptuką V. Juškienė sako: „Reikia tapyti drąsiai, energingai, matyti ir pastebėti spalvų daug daugiau, nei mato eilinis žmogus. Dailininkas – kitoks. Jis mato kitaip. Turite stebėti ir tai ugdyti,“ – prisimena savo tapybos mokytoją Z. Kalesinskas.

Juškienė surengė keletą personalinių parodų, sukūrė peizažų Kauno viešoji biblioteka, 1965, portretų: Sūnaus Rimo, 1946 (Lietuvos dailės muziejus), Petro Rimšos, 1947, A. Staškevičiūtės, B. Vainilionienės, (1948 Lietuvos dailės muziejus), Moteris iš geto, 1965, kompozicijų – Skudutininkai, 1973). Jos kūrinių yra įsigiję Vilniaus ir Kauno dailės muziejai, įvairios Lietuvos ir užsienio įstaigos.

Dailininkės kūrybinei manierai būdingas lyrizmas, impresionistiška tapysena. 

Mirė 2000 metų vasario 17 dieną Kaune.

Tapybos darbų paroda Valerija Juškienė. XX a. 8–9 dešimtmečio tapyba Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje, surengta, siekiant atskleisti ir parodyti visuomenei šios dailininkės ir puikios pedagogės kūrybos dalį – portretus, eilę metų saugotus dirbtuvėje. Tai tik viena dalis dailininkės kūrybos.

Už geranoriškumą, pasitikėjimą ir pagalbą Kauno rajono muziejus dėkoja Valerijos Juškienės šeimai, o ypač marčiai Reginai Juškienei, tapytojai Sofijai Rickevičiūtei, daugybę metų praleidusiems drauge su tapytoja, stebėjusiems iš arti dailininkės gyvenimą ir kūrybą.

Parengė Zigmas Kalesinskas

 

Dailininkės Valerijos Juškienės parodos atidarymas:

2017 m. gegužės 11 d., ketvirtadienį, 17 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje.

Paroda veiks 2017 05 11 – 2017 06 01.

 

Dalinamės akimirkomis iš parodos atidarymo. D. Stankevičiaus nuotraukos.