Elizaveta Fedorivna Mironova (Єлизаве́та Фе́дорівна Миро́нова, 1929–2010) – dekoratyvinės tapybos meistrė, Ukrainos dailininkų sąjungos narė, kurios darbų yra įsigijęs ir savo rinkiniuose saugo Nacionalinis Ukrainos istorijos muziejus.

E. F. Mironova iš nežinomos kaimo savamokslės ilgainiui tapo pripažinta menininke. Stebuklingi jos paveikslai spinduliuoja gėrį, šviesą, meilę, žavi originalumu, autorė juose dosniai dalijasi savo vizijomis bei jausmais.

Elizaveta Mironova kūrė teminius atvirukus, plakatus, mozaikas, dekoracijas filmui „Ivano Kupalos naktis“, iliustravo vaikiškas knygas, puošė viešųjų erdvių interjerus gobelenais. 1968 m. architekto Anatolijaus Dobrovolskio kvietimu dekoravo restoranus „Kureni“ ir „Kazokų gvardija“ Kyjive. Dirbo kūrybiniame tandeme su savo vyru dailininku Leonidu Javorskiu.

Dailininkę įkvėpė mamos dainos, taip pat magiška gimtojo krašto gamta, ypač miškai bei ąžuolynai. Mažajai Lizai jie buvo kupini neapsakomo grožio, paslapties: vaizduotė piešė fantastiškus žvėris ir paukščius, gyvenančius šioje vešlioje augmenijoje, medžių kamienai atrodė tarsi fantastiški padarai. Mama, kuri pati temokėjo gražiai nudažyti namą ar krosnį, dukrai parinko senų marškinių skiaučių, ir ant tų „drobių“ netrukus ėmė ryškėti fantastiški, kupini optimizmo bei džiugios nuotaikos darbai, nepaisant to, kad būsimosios menininkės vaikystė ir jaunystė prabėgo karo bei pokario metais. Ji pamėgo baltą foną, kurį užpildydavo įvairiausių gėlių ornamentais, o svarbiausia – rožėmis – mėgstamiausiomis Ukrainos kaimo gėlėmis.

Elizavetos kūriniai nuo pat pradžių pasižymėjo tradiciškumu ir bruožais, būdingais liaudies tapybai, tačiau kartu turėjo išskirtinį savitumą, pasireiškusį unikaliomis spalvomis, kompozicija, siužetais. Iš pradžių ji piešė savo kaimo gyventojams, pelnydama jų pripažinimą.

1963 m. Kyjivo liaudies meno namuose E. Mironova pirmą kartą ekspertų svarstymui pristatė savo drobes – žanrines kompozicijas – ir sulaukė palankaus įvertinimo. Amatininkei rekomenduota pasigilinti į geriausių Ukrainos dekoratyvinės tapybos meistrų kūrybą, tad pirmiausia ji susipažino su Marijos Oksentijevnos Prymačenko, paskui Kyjivo muziejuose – su garsių tautodailininkių Paraskos Vlasenko, Nadios Bilokin, Tetjanos Patos, Katerinos Bilokur darbais. Tai buvo gera mokykla, prisidėjusi prie originalaus autorės braižo formavimosi.

Elizavetos kūryboje ypač reikšmingi 1967 metai, kai ji su grupe tautodailininkų pirmą kartą apsilankė Černihivo srityje esančiame Sednive. Menininkės darbų turinys pastebimai ėmė gilėti, į kompozicijas vis drąsiau buvo įvedami žmonės ir gyvūnai, panaudojami architektūros elementai. Senąją liepą, po kuria mėgo ilsėtis rašytojas Tarasas Ševčenka, Mironova, jos pačios žodžiais tariant, suvokė „kaip istorinį dokumentą“; jaunuolyno apsuptą galingą medį tapytoja vaizduoja kaip nesibaigiančio atsinaujinimo simbolį.

Dailininkė piešė ant popieriaus, kartono akvarelės technika, naudojo guašą, temperą, aliejų, vaisingai darbavosi ir kaip vaikiškų knygų iliustratorė.

Tais pačiais 1967 metais Kyjive, Rašytojų namuose, įvyko pirmoji personalinė E. F. Mironovos paroda, kurioje dalyvavo žymūs menininkai ir rašytojai, tarp jų: M. Gluščenka, M. Deregusas, V. Kasijanas, G. Jablonska, O. Gončaras, M. Bažanas, M. Stelmachas ir A. Malyško. Liaudies menininkės darbai sulaukė palankaus įvertinimo. E. F. Mironova persikėlė į Kyjivą – prasidėjo naujas jos gyvenimo ir kūrybos etapas.

Dar Sednive Elizaveta susipažino ir susidraugavo su L. F. Javorskiu. Savo profesionalumu bei požiūriu į meną išskirtinė dailininkė su būsimuoju sutuoktiniu rado daug bendro. Ši pažintis tęsėsi kuriant bendrus darbus ir padarė abipusę įtaką, vėliau tai skleidėsi ir santuokoje.

Paroda Kauno rajono muziejuje veikia 2022 12 16 – 2023 01 29.

Parodos atidarymas: 2022 m. gruodžio 16 d., 18:00 val. Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje. Renginio metus bus filmuojama ir fotografuojama. Parodos atidarymo renginys nemokamas.